Heñrikas III (Henry III) 1207 10 01Winchester 1272 11 16Westminster (dabar Londonas; palaidotas Westminsterio abatijoje, 1292 širdis perlaidota Fontevraud abatijoje, Maine’o ir Luaros departamentas, Prancūzija), Anglijos karalius, Airijos valdytojas, Akvitanijos kunigaikštis (1216–72). Plantagenetų dinastijos. Jono Bežemio sūnus, Eduardo I tėvas. 1216 mirus tėvui, devynerių metų Henrikas karūnuotas, jo regentais tapo tėvo patikėtiniai Williamas Marshalas ir Anglijos justiciaras Hubertas de Burghas (1219 Williamui Marshalui mirus regentu tapęs Winchesterio vyskupas Peteris des Roches de Burgho apkaltintas išdavyste išvyko į kryžiaus žygius). Daugiau kaip pusė Henriko paveldėtos šalies teritorijos buvo sukilusių didikų (Baronų karai), beveik visas karaliaus domenas Prancūzijoje – prancūzų rankose. 1217 Williamo Marshalo vadovaujama Henriko III kariuomenė laimėjo Lincolno (Linkolnšyro grafystė), Huberto de Burgho – Sandwicho (Kento grafystė) jūrų mūšį, 1217 09 pasirašyta Lambetho (Sario grafystė) taikos sutartis pabaigė pirmąjį baronų sukilimą.
Henriko III antkapinio paminklo Westminsterio abatijoje fragmentas (paauksuota bronza, 13 a. pabaiga, skulptorius Williamas Torelis)
Henriko III šeima (Anglijos karalių genealogijos ritininės kronikos fragmentas, 14 a. pradžia; Britų biblioteka)
Atkurti stiprią karaliaus valdžią šalyje sekėsi sunkiai – tik grasindamas ekskomunika (turėjo popiežiaus paramą) Henrikas III iš sukilusių baronų atsiėmė daugumą karališkųjų valdų ir pilių. Iškilus pavojui, kad Prancūzijos karaliaus Liudviko VIII kariuomenė užims Anglijos karaliui priklausančią Gaskonę, siekdamas užsitikrinti finansinę diduomenės paramą karo žygiui, 1225 Henrikas III pasirašė Didžiąją laisvių chartiją. Pasinaudojęs susilpnėjusia Prancūzijos padėtimi mirus Liudvikui VIII ir valdant mažamečiui Liudvikui IX, 1230 Henrikas III surengė žygį į Bretanę ir Gaskonę, bet grįžo nieko nepasiekęs (sudarytos paliaubos iki 1234). 1231 iš kryžiaus žygių grįžęs Peteris des Roches sukurstė karalių prieš ilgametį patarėją Hubertą de Burghą (1232 įkalintas Londono Toweryje) ir užėmė jo vietą. Peterio des Roches pradėtas susidorojimas su politiniais priešininkais sukėlė Williamo Marshalo sūnaus Richardo vadovaujamą didikų sukilimą. Bijodamas, kad suirute šalyje pasinaudos Prancūzija, 1234 Henrikas III sutiko su sukilėlių reikalavimais ir Peterį des Roches pašalino iš valdžios.
Karaliavimo pradžią ženklinę pilietiniai karai padarė lemiamos įtakos Henriko III tolesniam valdymui. Šventuoju globėju jis pasirinko Eduardą Išpažinėją – karalių, 11 a. pradžioje siekusį sutaikyti susiskaldžiusią Anglijos visuomenę. 1234–58 Henrikas III valdė pats, justiciaro neskyrė, susilpnino ir kitų pareigūnų galias, tačiau karaliaus įtaka šalyje ir pasitikėjimas jo vykdomu teisingumu buvo menkas. 13 a. 4 dešimtmetyje Anglijoje imta vartoti žodį parlamentas (angl. parliament), kuris apibrėžė reguliarius diduomenės susirinkimus, tvirtinančius mokesčius. Valdant Henrikui III į parlamentus imta siųsti ir kitų visuomenės sluoksnių atstovus.
Daug dėmesio ir lėšų Henrikas III skyrė užsienio politikai. Pastangos jėga išlaikyti Prancūzijos domeno kontrolę ir vėliau nebuvo sėkmingos (1242 žygis į Puatu), teko imtis diplomatijos. 1252 dėl Gaskonės vietininko svainio Simono de Montfort’o griežtos politikos kilusį sukilimą, remiamą kaimyninės Kastilijos, Henrikui III pavyko nuslopinti vyriausią sūnų Eduardą apvesdinus su Kastilijos karaliaus Alfonso X seserimi. Pagal 1259 Paryžiaus sutartį su Liudviku IX Henrikas III atsisakė pretenzijų į daugumą jam priklausančių teritorijų Prancūzijos šiaurėje, bet išlaikė Gaskonę ir valdas pietuose. Mirus Šventosios Romos imperijos imperatoriui Frydrichui II (1250) Henrikas III sutarė su popiežiumi Inocentu IV dėl paramos savo jaunesniojo sūnaus Edmundo kandidatūrai į Sicilijos karalystės sostą. Pažadėtos karinės ir finansinės paramos kovai su imperija negavęs naujasis popiežius Aleksandras IV 1258 grasino ekskomunikuoti Henriką III. Į Šventosios Romos imperijos sostą pretendavo Henriko III brolis Richardas.
Henrikas III Prancūzijoje susitinka su Liudviku IX (kairėje); Henrikas III Saint-Denis vienuolyne (Didžiųjų Prancūzijos kronikų iliuminacija, 14 a. pirma pusė; Britų biblioteka)
Mainais į pažadą surinkti papildomai mokesčių Sicilijos kampanijai 1258 parlamente baronai privertė Henriką III patvirtinti karaliaus valdžią ribojančią programą, vadinamąsias Oksfordo provizijas; 1261 Henriko III pastangomis popiežius jas panaikino. Simono de Montfort’o vadovaujami didikai vėl sukilo (Baronų karai), 1264 05 mūšyje prie Leweso (Sasekso grafystė) karalių paėmė į nelaisvę; išlaisvintas per sūnaus Eduardo 1265 08 laimėtą Eveshamo mūšį (Vusteršyro grafystė).
Henrikas III garsėjo religingumu, dosniai aukojo vienuolijoms, prieglaudoms, 1235 tapo Vokiečių ordino globėju, pradėjo Westminsterio abatijos perstatymą gotikos stiliumi. Daug dėmesio ir lėšų skyrė savo pilims statyti ir įrengti (Vindzorų pilis); vadinamas vienu uoliausių ir dosniausių architektūros ir meno mecenatų Anglijos soste.