hermenèutinė filosòfija, filosofijos kryptis. Jos atstovai siekia apmąstyti hermeneutikos patirtį ir pateikti supratimo bei aiškinimo filosofiją. Filosofinio mąstymo pagrindu laikomas hermeneutinis metodas, supratimas apmąstomas kaip žmogaus pažinimo pagrindas ir buvimo pasaulyje būdas.
Pradininku sąlygiškai laikomas W. Dilthey. Jis pagrindė humanitarinių mokslų metodą, priežastingumui priešindamas imanentinio prasmių sąryšio supratimą. Tai turėjo įtakos gyvenimo filosofijai. Joje gyvenimas apibrėžiamas kaip ypatinga išgyvenimo, išraiškos ir supratimo momentų vienovė, ankstesnė už subjekto–objekto ir kitas klasikinės bei moderniosios filosofijos perskyras. Gyvenimas apibrėžiamas kaip prasminė visuma, prasmės akiratis, kurį žmogus visuomet turi ir kuriame suvokia kiekvieną prasmę, su kuria susiduria. Remiantis supratimu plėtojami aiškinimo įvairūs būdai, kurių prireikia, kai kuris nors žmogiškosios tikrovės segmentas ar klodas pasidaro nesuprantamas. Aiškinimo tikslas – atkurti pirminę teksto prasmę, kuri dažniausiai tapatinama su autoriaus sumanymu. Supratimas nėra tiesioginė įžvalga, jį plėtojantis aiškinimas gilinasi į kultūrines ženklines vidujybės išraiškas (ne į autoriaus psichiką). Aiškinant reikia atkurti autoriaus ir jo gyvenamojo meto visuomenės kultūrinį istorinį pasaulį. Lemiamą įtaką hermeneutikos raidai padarė M. Heideggeris, kuris veikale Būtis ir laikas savąjį fenomenologijos variantą apibūdino kaip faktiškumo hermeneutiką. Filosofija turinti pereiti nuo sąmonės prasmių konstitucinės veiklos tyrimo prie būties prasmės tyrimo. Būtis atsiveria kaip kasdienybėje patiriami reiškiniai, o ne kaip sąvoka, apibrėžiama teoriškai svarstant. Ypatingam buviniui – žmogui – būtis pirmapradiškai suprantama, todėl reikalinga žmogaus buvimo būdo analizė. Buvimą pasaulyje M. Heideggeris apibūdino kaip padėtį ir kaip supratimą. Žmogus suvokia save esantį tam tikroje vietoje ir tam tikru būdu, taip pat suprantantį save šiai padėčiai šioms pamatinėms patirties galimybėms būdingu būdu. Supratimas taip pat yra atvertis ateičiai, atviroms buvimo galimybėms, ne tiktai žmogaus pasaulio pažinimo, bet ir buvimo pasaulyje būdas. Šio sklaida yra pirmapradį supratimą imanentiškai plėtojantis aiškinimas. M. Heideggeris nagrinėjo gyvenamą pasaulį pirmiausia kaip kalbinę ir kalbos tikrovę. Hermeneutikoje kalba siejama su tuo, kas leidžia suprasti, ji yra istorinis supratimo akiratis, lemiantis būties istorinį likimą; poetai įvardija būtį, o hermeneutika šiuos daugiaprasmius įvardijimus interpretuoja. H.-G. Gadameris siekė atskleisti visuomet esamo supratimo prigimtį, išplėtojo sistemingą hermeneutiką. Nagrinėdamas hermeneutinę problematiką jis teigė, kad tekstas neturi būti aiškinamas vien kaip autoriaus vidujybės išraiška ar istorinis reiškinys (kaip manė W. Dilthey). Suprasti reikia teksto perduodamą žinią, t. y. tekstui rūpimą ir jo svarstomą dalyką. Teksto aiškinimas, anot H.-G. Gadamerio, neatsiejamas nuo interpretuotojo savęs supratimo, teksto prasmės pritaikymo skaitytojui. Būtina atsižvelgti, kad tekstas pretenduoja į tiesą ir turi ką pasakyti, jis gali pakeisti interpretuotojo egzistenciją; aiškinimas yra atviras ir nepabaigiamas. H.-G. Gadameris nagrinėjo tris svarbiausius supratimo problemų laukus – kalbą (kaip tiesos išsiskleidimo vietą), tradiciją (kaip istoriškai veiklią sąmonę) ir meną (kaip žaidėjus įtraukiančio ypatingo žaidimo sritį). Interpretuotojas negali atsisieti nuo kalbinės ir kitų tradicijų, kurios yra aiškinimo objektas ir pagrindas, priklausymas tradicijai yra ontologinė supratimo sąlyga, jis reiškiasi kaip interpretuotojo neišvengiamai daromos išankstinės prielaidos apie teksto prasmę ir lemia aiškinimo vyksmą. Tradicijos interpretavimas yra dabarties ir praeities dialogas, numatantis ir bendrą jame svarstomą dalyką, ir kaskart vis naują prasmės apibrėžimą. Supratimas ir aiškinimas atkuria buvusią bei nuolat kuria naują prasmę. P. Ricœuras teigė, kad reikia apmąstyti supratimo įsišaknijimo žmogiškojoje būtyje padarinius savęs supratimui, ypač vykstančiam netiesiogiai. Tiesioginis savęs pažinimas esąs neįmanomas, egzistenciją aiškinti reikią per išraiškas – veiksmus, tekstus ir kitus kūrinius. Visos išraiškos daugiaprasmės, jų netiesioginė prasmė gali būti išreikšta ir suprasta tiktai per tiesioginę prasmę. Žmogus netiesiogiai pažįsta save studijuodamas mitologiją, religijotyrą, metaforos teoriją, psichoanalizę, struktūralizmą, diskurso semiotiką, egzegezę, kalbos filosofiją ir kitas disciplinas. Šios turi naudoti hermeneutinį metodą, kuris susietų jas su egzistencijos problematika, leistų apmąstyti skirtingų metodų prieštarą, nustatytų ribas.
Hermeneutinei filosofijai būdingi trys lygmenys – semantinis (dvilypės prasmės atskleidimas), reflektyvinis (tariamai tiesioginės savirefleksijos atsisakymas ir netiesioginio savęs supratimo pasirinkimas) ir egzistencinis (interpretavimo susiejimas su atitinkamu buvimo būdu). 20 amžiaus viduryje plėtojama vadinamoji radikalioji hermeneutika (J. Caputo, G. Vattimo), iškelianti kritinius ir destrukcinius jos elementus remdamasi S. Kierkegaard’o, M. Heideggerio, J. Derrida idėjomis. Hermeneutinė filosofija turėjo įtakos literatūros (H. R. Jaussas, W. Iseris, E. Steigeris) ir kitiems humanitariniams bei socialiniams mokslams (vadinamajai suprantančiajai sociologijai), kultūros antropologijai.
L: H.-G. Gadamer Grožio aktualumas: Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė Vilnius 1997, Istorija. Menas. Kalba Vilnius 1999; P. Ricœur Interpretacijos teorija: Diskursas ir reikšmės perteklius Vilnius 2000, Egzistencija ir hermeneutika: Interpretacijų konfliktas Vilnius 2001; A. Sverdiolas Hermeneutinės filosofijos studijos 2 kn. Vilnius 2002–03; J. Grondin Filosofinės hermeneutikos įvadas Vilnius 2003.
1676