herozmas, didvyriškùmas, reikšmingos veiklos, žygių atlikimas, reikalaujantis drąsos, ištvermės, sumanumo, aktyvumo. Etikoje – viena kilnumo apraiškų, estetikoje – žmogiškojo didingumo forma. Skiriamas pagalbos teikimo, karinis, politinis heroizmas. Heroizmas patrauklus psichologiškai: norima kuo nors žavėtis, gėrėtis, tikėti, kad yra tobulai veikiančių žmonių, introjekcija paslėpti savo trūkumus. Antikos mitologijoje dievai iš santuokos su mirtingaisiais susilaukdavo palikuonių – herojų, kurie privalėjo įveikti stichiškumą ir disharmoniją, skleisti teisingumą, saiko supratimą. Narsiai ir pasiaukojamai veikdami jie pelnydavo nemirtingą šlovę. Iš pradžių vertinta herojų fizinės veiklos aspektas, vėliau labiau pabrėžtos dvasinės vertybės – meniniai gebėjimai (Orfėjo muzika), teisinės žinios (Tesėjo teisynas). Analizuodamas heroizmo istorinę prigimtį G. B. Vico teigė, kad jis būdingas tik antikos epochai. Šią sampratą papildė G. W. F. Hegelis teigdamas, kad heroizmas neįmanomas valstybės teisinės santvarkos sąlygomis. F. Nietzsche heroizmui priskyrė dorovinę prievartos teisę.
1386