hesichazmas

hesichãzmas (gr. hēsychia − ramybė), mistinė asketinė religinė pažiūra ir praktika Rytų Bažnyčioje. Pabrėžiamas išorinės (tylėjimas) ir vidinės (aistrų atsižadėjimas, atsigręžimas į Dievą) ramybės mokymasis, meditacija ir malda. Tai būtina norint išlaikyti realią mistinę vienybę su Dievu. Hesichazmas pradėjo formuotis 3 a. vienuolynuose Romos imperijos rytinėje dalyje. Vienas žymiausių hesichazmo teoretikų buvo G. Palamas. Vėliau hesichazmą plėtojo M. Kabasilas, Jonas Kantakuzinas (1292–1383); jie neigė pasaulio racionalaus pažinimo galimybę, vieninteliu galimu pažinimo būdu laikė savistabą.