hettų kalbà, viena anatolų kalbų. Mirusi. Vartota į Mažąją Aziją atsikrausčiusių hetitų nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų.
Istorija
Seniausia rašytinė indoeuropiečių kalba, paliudyta gausių dantiraštinių rašto paminklų: karaliaus Anito molio plytelės (18 a. pr. Kr.), vadinamasis Hatušilio I (Chatušilio I) testamentas hetitų kalba ir akadų kalba (16 a. pr. Kr.), Telepinaus deklaracija (16 a. pr. Kr. pabaiga), karalių Mursilio II (14 a. pr. Kr.) ir Hatušilio III (Chatušilio III), jo sūnaus Tuthalijo (13 a. pr. Kr.) analai (autobiografijos), valstybinės ir privatinės teisės raštai, diplomatiniai susirašinėjimai ir kiti dokumentai, religiniai, mitologiniai tekstai (hatų, huritų kilmės mitai apie dievus), hurito Kikulio parašyta (14 a. pr. Kr.) instrukcija apie karo žirgus ir vežimus, vadinamoji hipologija, senovės Mesopotamijos literatūros veikalo (šumerų kilmės) apie Gilgamešą vertimo nuotrupos, akadų–hetitų kalbų žodyno fragmentai ir kita (daugumą paminklų 1906–12 surado vokiečių archeologas H. Winckleris Hatuše (Chatuše), prie dabartinio Boǧazköy, Turkija).
Pagal Hetitų karalystės istorijos laikotarpius skiriama Senosios karalystės (18–15 a. pr. Kr.) ir Naujosios karalystės (14–12 a. pr. Kr.) hetitų kalba. Senosios karalystės laikotarpiu kartu su hetitų kalba vartotos ir senovės vietinių gyventojų hatų (daugiausia kaip religinių apeigų), šumerų, huritų (šias kalbas hetitai mokėjo), akadų (dažniausiai tarptautiniam susirašinėjimui, iš Babilonijos per Mitanijos huritus perėmė dantiraštį ir pritaikė savo kalbai) ir kitos neindoeuropiečių, t. p. giminiškos anatolų kalbos. Leksikoje gausu skolinių iš hatų (pvz., valstybės valdymo terminai), vėliau – iš huritų, akadų kalbų.
Naujosios karalystės laikotarpiu vietoj hetitų kalbos pamažu įsigalėjo giminiškos luvių (artimiausia), palų, lidų ir kitos kalbos, bet po vadinamųjų jūros tautų (frigų ir kitų) užkariavimų 12 a. pr. Kr. pradėjo sparčiai nykti. Hetitų kalba galutinai išnyko 8 a. pr. Kr. po Asirijos karaliaus Sargono II nukariavimų. Iki 20 a. apie hetitų kalbą beveik nieko nežinota.
Gramatinės ypatybės
1915 B. Hrozný hetitų kalbą išskaitė ir įrodė, kad ji yra indoeuropiečių kalba. Buvo nustatyta, kad hetitų kalba turi daug žodžių ir morfemų, paveldėtų iš indoeuropiečių prokalbės: indoeuropiečių *edmi ‘valgau, ėdu’ > hetitų edmi, lietuvių dmi, sanskrito admi; indoeuropiečių *esmi ‘esu’ > hetitų esmi, lietuvių esm, sanskrito asmi; indoeuropiečių *gheim- ‘žiema’ > hetitų gem-anz, lietuvių žiem-à. Iš visų indoeuropiečių hetitai išlaikė laringalą *h (indoeuropiečių *eshos ‘ponas’ > hetitų esḫas, bet senovės lotynų erus < *esos), t. p. heteroklitinį linksniavimą ir kita.
L: V. Mažiulis Pasaulio tautų kalbos Vilnius 2001; F. Hrozný Die Sprache der Hethiter Leipzig 1917; F. Sommer Hethiter und Hethitisch Stuttgart 1947; J. Friedrich Hethitisches Elementarbuch Heidelberg 2 Bde. 1960–67; E. Benveniste Hittite et Indo-Européen Paris 1962; V. Ivanov Chettskij jazyk Moskva 1963.
1124