hibrdinis kãras (angl. Hybridwarfare), 20 a. pabaigoje ir 21 a. pradžioje susiformavusi ir išplitusi kariavimo forma. Žymiausias hibridinio karo teoretikas F. Hoffmanas hibridiniu karu laiko veiksmus, kuomet siekiant politinių tikslų vienu metu ir vienoje karo veiksmų erdvėje naudojami konvenciniai ginklai, nereguliarioms karinėms formuotiems būdinga taktika, teroristiniai ir kriminaliniai veiksmai. Jis nurodo penkis hibridinio karo bruožus, skiriančius tokį karą nuo konvencinio: 1) veiksmų modalumas (angl. modality) – karo veiksmų erdvėje išskiriami keturi veiksmų moduliai: konvencinis kariavimas, nereguliarioms grupuotėms būdinga taktika, teroristiniai ir kriminaliniai veiksmai; 2) veiksmų sinchronizavimas (angl. sinchrony) – visų 4 tipų veiksmai yra koordinuojami, vyksta vienu metu ir vienoje erdvėje; 3) sulydymas (angl. fusion) – visų kariaujančių grupių veiksmais siekiama bendro tikslo; 4) daugialypiškumas (angl. multimodality) – skirtingos kariniuose veiksmuose dalyvaujančios grupuotės, pasižyminčios taktikos ir ginkluotės įvairove; 5) nusikalstamumas (criminality) – karinių veiksmų erdvėje pasitelkiant kriminalinius veiksmus sukuriama baimės ir nepasitikėjimo atmosfera.
Hibridinio karo sąvokos užuomazgos sietinos su 20 a. paskutiniu dešimtmečiu, kai pasibaigus Šaltajam karui pradėjo keistis ginkluotų konfliktų ir karų pobūdis. Reguliarios ir modernios, plataus masto konvenciniam karui pasirengusios Vakarų valstybių kariuomenės susidūrė su naujo pobūdžio organizuoto smurto formomis Afrikoje, Balkanuose, Afganistane, Irake ir Libane (tuo metu Vakaruose pasirodė pirmosios studijos apie kitokias nei konvencinis karas kariavimo formas ir strategijas).
Hibridinio karo teorijos pagrindą sukūrė karo teoretikai T. Hammesas, M. Kaldor ir M. Creveldas. Jie prognozavo augsiančią nevalstybės karo veikėjų grėsmę ir besitrinsiančias ribass tarp karo ir taikos. T. Hammesas pastebėjo, kad naujo pobūdžio karuose nyksta ribos tarp karo ir politikos, konflikto ir taikos, kario ir civilio. Jis prognozavo, kad šios ribos ateityje vis labiau niveliuosis, o smurtas dar labiau decentralizuosis. Remdamasis šiomis idėjomis T. Hammesas suformulavo ketvirtos kartos karo koncepciją, pagal kurią ateityje didžiausią grėsmę kels nevalstybės karo veikėjai ir jų grupuotės. M. Kaldor senųjų ir naujųjų karų skirtimi laikė nepolitinius naujų karų tikslus ir motyvus, kurių siekia nevalstybinės ginkluotos organizacijos. Ji pabrėžė, kad naujuose karuose išsitrins riba tarp karo (būsenos, kai kariaujančios pusės siekia politinių tikslų), organizuoto nusikalstamumo (būsenos, kada privatūs asmenys ar jų grupės siekia privačių, dažniausiai finansinio pobūdžio, tikslų) ir plataus masto žmogaus teisių pažeidimų. Izraelio karo istorikas M. Creveldas prognozavo, kad konvenciniai karai ateityje išnyks dėl branduolinės ginkluotės panaudojimo sukeliamos abipusio susinaikinimo grėsmės ir vis dažnėjančių žemo intensyvumo konfliktų, kurie pakeis plataus masto konvencinius konfliktus.
Afganistano karas (nuo 2001) ir Irako karas (2003–11), kuriuose dalyvavo Vakarų valstybių ginkluotosios pajėgos, patvirtino T. Hammeso, M. Kaldor ir M. Creveldo teorinius svarstymus, kadangi Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir koalicijos partnerių kariuomenės susidūrė su teroristine organizacija al‑Qaeda ir kitomis nevalstybinėmis organizacijomis, kurių rengiami nekonvenciniai išpuoliai vertė Vakarų valstybes ieškoti efektyvios atsako strategijos. Tuomet JAV buvo naujoms sąlygoms adaptuota Vietnamo karo (1965–73) metu naudota sukilimo ir kontrsukilimo teorija. Pagal ją, teoretiko T. Jermalavičiaus teigimu, sukilimas suprantamas kaip strategija, kurios imasi grupės, negalinčios pasiekti savo politinių tikslų konvencinėmis priemonėmis, ir charakterizuojamas kaip tam tikrą laiką trunkantis, asimetrinis smurtas, sudėtingos geografijos išnaudojimas, psichologinis karas ir politinė mobilizacija – visa tai, kas padeda sukilėliams išlaikyti ir galiausiai pakeisti jėgų balansą savo naudai. Šis apibrėžimas rodo, kad sukilėlių veiksmų spektras yra daug platesnis nei nereguliaraus pobūdžio kariniai išpuoliai ir apima politinę mobilizaciją, įtikinėjimą, propagandą bei būdų, kaip nekonvencinėmis priemonėmis paveikti JAV karinę galią, paiešką. 2005 JAV nacionalinio saugumo strategijoje grėsmės buvo suskirstytos į 4 tipus: tradicinės, nereguliaraus, teroristinio ir ardomojo pobūdžio. Pagal šią strategiją, ateityje nevalstybinės organizacijos arba ginkluotos grupuotės sieks sinergijos kompleksiškai naudojant visas išvardintas grėsmes. Tai reiškia, kad sukilimo ir kontrsukilimo teorija papildė T. Hammeso, M. Kaldor ir M. Creveldo teorijas, pradėjusias formuoti hibridinio karo teorijos pagrindą. Jis dar labiau išryškėjo 2006 JAV nacionalinio saugumo strategijoje, kurioje hibridinių grėsmių sąvoka išplėtota iki keturlypės gynybos strategijos (angl. quadrennialdefense).
2005–06 JAV nacionalinės gynybos strategijose išvardintų karinių grėsmių tikimybę ir būsimųjų grėsmių tinkamą prognozavimą dar labiau sustiprino 2006 Izraelio ir Libano karas. Jame teroristinė organizacija Hezbollah prieš Izraelio ginkluotąsias pajėgas panaudojo modernius, konvencinių karinių pajėgų ginklus ir nereguliarioms karinėms formuotėms būdingą taktiką. Po Izraelio–Libano pasienyje įvykusio incidento į Libano teritoriją besiveržiančios Izraelio ginkluotosios pajėgos susidūrė su šiuolaikinėmis prieštankinėmis raketomis, lauko artilerija, nepilotuojamais žvalgybiniais aparatais ir įtvirtintomis teroristų pozicijomis. Po 34 d. trukusių intensyvių mūšių karinius veiksmus sustabdė tarptautinė bendruomenė. Izraelio–Libano karas parodė, kad nevalstybinės organizacijos, pasitelkusios platų šiuolaikinių ginklų arsenalą (nuo įprastinių automatinių šautuvų iki valdomų priešlėktuvinių ir prieštankinių raketų, artilerijos pabūklų, bepiločių žvalgybinių aparatų, valdomų puikiai techniškai ir taktiškai pasirengusių kovotojų) gali sėkmingai pasipriešinti modernioms konvencinėms karinėms pajėgoms. Po Izraelio ir Libano karo JAV karo teoretikas F. Hoffmanas keturlypes grėsmes sujungė į vientisą hibridinio karo teoriją.
NATO susidomėjimas hibridinėmis grėsmėmis kilo daug vėliau, nei apie tai buvo pradėta kalbėti JAV. Tai lėmė palyginti ribotas Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos įsitraukimas į karines operacijas Afganistane ir Irake. Pirmą kartą (NATO lygmeniu) hibridinės grėsmės įvardytos 2010 Lisabonoje priimtoje šios organizacijos Strateginėje koncepcijoje. Ji yra kertinis NATO dokumentas, nurodantis organizacijos tikslus, įvertinantis saugumo aplinką ir apibrėžiantis santykius su kitais tarptautinės sistemos dalyviais. Šiame dokumente gana daug dėmesio skiriama naujo pobūdžio grėsmėms, visų pirma kibernetinėms atakoms, terorizmui ir energetinių išteklių saugumo sutrikdymui. Hibridinės grėsmės NATO strateginėje koncepcijoje apibūdinamos kaip konvencinių ir nekonvencinių grėsmių derinys siekiant politinių tikslų. Šioje koncepcijoje hibridinio karo terminas nevartojamas, tačiau NATO, remdamasi Afganistano kare įgyta patirtimi, įvardija naujo pobūdžio hibridines grėsmes. 2011 Estijoje ir Belgijoje įvyko NATO inicijuoti tarptautiniai seminarai apie hibridinio pobūdžio grėsmes ir jų neutralizavimą. Juose konstatuota, kad atsakas į naujo pobūdžio grėsmes turi apimti politinius, karinius ir civilinius instrumentus. Atrodo, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos pastangos apsvarstyti hibridines grėsmes apsiribojo 2010 strategine koncepcija ir toliau šia linkme nesiplėtojo.
Į po Šaltojo karo vykusių karinių konfliktų svarstymus įsitraukė ir Rusija. 2013 Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininkas generolas V. Gerasimovas paskelbė straipsnį, kuriame išdėstė savo požiūrį į karyboje vykstančius pokyčius ir procesus, karo technologijų plėtojimąsi, t. p. nubrėžė būsimųjų tyrimų kryptis Rusijos karo mokslininkams. Anot V. Gerasimovo, pastaruoju metu karo pobūdis pasikeitė, riba tarp karo ir taikos išsitrynė, šiuolaikiniai karai nėra paskelbiami prieš jiems prasidedant, o pastarojo laikotarpio kariniai konfliktai Afganistane, krizė Libijoje ir vadinamosios spalvotosios revoliucijos arabų kraštuose aiškiai rodo vykstančius kariavimo formų pokyčius. V. Gerasimovo nuomone, didelių konvencinių karinių pajėgų mūšių ir kautynių laikai praėjo, dabar karo objektu ir tikslu tapo visuomenė, o ne teritorija, todėl naujosios karinės priemonės apima platų politinių, ekonominių, humanitarinių ir informacinių priemonių spektrą, ir jas panaudojant itin išaugo specialiųjų karinių pajėgų reikšmė. Jis pabrėžė, kad pastaruoju metu svarbesnės tapo nekarinės priemonės, kuriomis pasiekiami politiniai ir strateginiai tikslai.
Anot V. Gerasimovo, karinius klausimus (kokia turi būti ateities kariuomenė? kokiam karui ji turi ruoštis? kokiais ginklais ši kariuomenė turi būti ginkluota?) ir besikeičiančio karo problemas turi padėti spręsti karo mokslas, o karinės pajėgos turi būti daugialypės, pasirengusios reaguoti į įvairius karinius konfliktus. Aukšto Rusijos karininko straipsnis patvirtina, kad šios šalies karinė vadovybė, remdamasi Vakarų valstybių patirtimi, t. p. kalba apie besikeičiantį karo pobūdį, hibridinio karo teoriją. Tai patvirtina ir Rusijos karinė strategija (2014, numatomas politinių, karinių, informacinių ir nekarinių priemonių panaudojimas), praktikoje – Rusijos įvykdyta karinė operacija Kryme (2014). Naujausioje Rusijos karinėje doktrinoje teigiama, kad karinė intervencija gali vykti paslėptai – išnaudojant visuomenės nepasitenkinimą, protestus, finansuojant ir kreipiant politinių ir socialinių judėjimų veiklą. Rusijos akademiniai karo tyrinėtojai sutaria, kad Rusijos kariniai veiksmai Kryme skyrėsi nuo 2008 Rusijos–Gruzijos karo, o Rusijos karo strategiją Ukrainoje vis labiau traktuoja kaip hibridinio karo teorijos įgyvendinimą per karinius veiksmus; ukrainiečių autorius E. Dykyi informacinį karą laiko hibridinio karo dalimi.
L: M. Creveld Transformation of war New York 1991; M. Kaldor New and old wars Standford 1999; F. Hoffman Conflict in the XXI st century: the rise of the hybrid war Virginia 2007; S. Williamson From fourth generation warfare to hybrid warfare Carlisle 2009; E. Karagianis The Russian interventions in South Ossetia and Crimea compared: military performance, legitimacy and goals / Contemporary security policy t. 35 2015.
2733