hidrobiològija (hidro… + biologija), biologijos mokslo šaka, tirianti vandens organizmų, jų populiacijų ir bendrijų tarpusavio santykius, ryšį su abiotine aplinka. Naudojasi ežerotyros, okeanologijos, fiziologijos, botanikos, zoologijos, mikrobiologijos, biogeografijos tyrimų duomenimis. Taikomosios kryptys – produkcinė, sanitarinė ir techninė hidrobiologija. Daugiausia naudojami kokybinio ir kiekybinio vertinimo (pagal mėginius), radioaktyviųjų (fotosintezės intensyvumas) ar stabiliųjų (mitybos tinklų analizė) izotopų, spektrofotometrijos (chlorofilo nustatymui), analitiniai (cheminių elementų sudėties), matematinio modeliavimo metodai. Hidrobiologija teikia žinių žuvų, kitų biologinių išteklių nustatymui, racionaliam jų naudojimui, padeda užtikrinti vandens švarumą.

Hidrobiologija kaip savarankiška mokslo šaka atsirado 19 a. viduryje. Jai atsirasti turėjo įtakos žuvų, kitų verslinių gyvūnų išteklių mažėjimas, biologinių stočių kūrimasis. Ekologinių tyrimų jūrose pradininkas K. A. Möbius (Vokietija), gėluosiuose vandenyse – S. A. Forbesas (Jungtinės Amerikos Valstijos). 19 a. 9 dešimtmetyje planktoną tyrė W. Hansenas (Vokietija), 20 a. pradžioje jūrinį bentosą – K. Petersenas (Danija), gėlavandenį bentosą – S. Ekmanas (Švedija). Hidrobiologijos plėtrai buvo svarbi 1922 įsteigta Tarptautinė teorinės ir taikomosios ežerotyros asociacija (International Association of Theoretical and Applied Limnology). Produkcinės krypties pradininkai – H. T. Odumas (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir G. Vinbergas (SSRS). Nuo 20 a. pabaigos aktualiausios problemos – vandens ekosistemų funkcionavimas, tarša ir didelė kaita.

Leidžiami žurnalai: Archiv für Hydrobiologie (Stuttgartas, nuo 1911), Internationale Revue der gesamten Hydrobiologie (Berlynas, nuo 1901).

LIETUVOJE 19 a. pabaigoje M. Girdvainis vienas pirmųjų tyrė vandens gyvūniją ir domėjosi žuvų veisimu. Pirmą hidrobiologinę ekspediciją į Sartų ežerą 1926 organizavo T. Ivanauskas. 1933 P. Šivickis surengė ekspediciją į Molėtų ežerus, 1934–35 – į Baltijos pakraštį ties Šventąja, 1937 – į Luodžio ežerą. Iki Antrojo pasaulinio karo planktoninius vėžiagyvius tyrė A. Minkevičius, S. Jankauskas, J. Bovkevičius. J. Maniukui vadovaujant iki 1957 kompleksiškai ištirtos Kuršių marios (I. Gasiūnas, T. Kiselytė). Bentosą ir introdukuotus Ponto‑Kaspijos regiono vėžiagyvius tyrė I. Gasiūnas, ežerų bentosą ir reliktinius vėžiagyvius – A. Grigelis, upelių bentosą – R. Kazlauskas, zooplanktoną – T. Kiselytė, O. Pečiulienė, S. Mažeikaitė, fitoplanktoną – J. Kavaliauskaitė, žuvų mitybą – A. Bubinas. Vėžių išteklius aprašė J. Cukerzis, J. Šeštokas.

1548

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką