hidrotèchninė statýba Lietuvojè
Pirmieji statiniai
Pirmieji hidroenergetikos statiniai Lietuvoje buvo vandens malūnai, pradėti statyti 13 a. viduryje. 1841 veikė 532 įvairios vandens jėgainės. Iki 19 a. pabaigos jų konstrukcija buvo gana paprasta, užtvankos neaukštos (2–3 m), pastatytos iš vietinių medžiagų, vandens energijai gauti naudoti vandens ratai. Vėliau vandens ratus imta keisti hidroturbinomis, tobulėjo hidroelektrinių konstrukcijos, joms statyti pradėta naudoti betoną, gelžbetonį, plieną.
1900 Sukončių vandens malūne (Tiškevičiaus dvare, Tryškių valsčiuje) įrengtas vandens rato sukamas elektros generatorius, todėl šis malūnas laikomas pirmąja Lietuvos hidroelektrine. 1939 veikė apie 640 vandens jėgainių (iš jų – apie 100 hidroelektrinių), bet jų bendra galia buvo menka – tik apie 9000 kilovatų. Hidroelektrinių plėtrą (pvz., Nemuno hidroelektrinių statybą) stabdė šalies vyriausybė, paklusdama užsieniečiams, kurie valdė Lietuvos šilumines elektrines.
Kauno hidroelektrinė
Per Antrąjį pasaulinį karą daug vandens jėgainių (malūnų ir hidroelektrinių) buvo sugriauta. 1946–1960 dalis jų atstatyta, pastatyta keliolika naujų, tarp jų – Kauno hidroelektrinė (pradėta statyti 1955). Ši elektrinė tuo metu buvo didžiausias Lietuvos hidroenergetinės statybos objektas (statybvietės plotas – apie 180 ha, statė apie 2000 žmonių). Pirmasis hidroagregatas paleistas 1959, paskutinis (ketvirtasis) – 1960. Pastačius hidroelektrinę Kauno nebeužtvindo pavasario potvynis.
Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė
1960 Lietuvoje veikė apie 320 vandens jėgainių (iš jų – apie 90 hidroelektrinių). 7 dešimtmetyje SSRS pradėta intensyviai plėtoti šiluminę elektroenergetiką, mažosios hidroelektrinės ir kitos vandens jėgainės pasidarė neekonomiškos ir buvo uždaromos. 1978 pradėta statyti Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė – didžiausias 20 a. Lietuvos hidrotechninės statybos objektas. Statybvietė užėmė apie 650 ha plotą, joje dirbo daugiau kaip 3600 žmonių. Iškasta 60 mln. m3 žemių, naudota 1,5 mln. m3 betono ir gelžbetonio, sumontuota apie 150 000 t metalo konstrukcijų. Pirmasis elektrinės hidroagregatas paleistas 1992, paskutinis (ketvirtasis) – 1998, aukštutinis baseinas baigtas statyti 2004.
1990 buvo tik 12 mažųjų hidroelektrinių ir Kauno hidroelektrinė. 1945–1990 hidroturbinos, hidrogeneratoriai, elektros ir kita įranga daugiausia buvo gaunama iš SSRS gamyklų, nuo 1990 – iš Čekijos, Švedijos, kitų Europos valstybių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mažųjų hidroelektrinių statyba ir atstatymas suaktyvėjo.
2007 veikė daugiau kaip 80 tokių elektrinių. Tolesnė hidroenergetikos plėtra praktiškai sustabdyta 2004 pakeitus Vandens įstatymą.
Hidroenergetikos specialistus vienija Lietuvos hidroenergetikų asociacija (įkurta 1996).
Sausinimas
Lietuvoje beveik pusė žemių ir miškų buvo šlapi. 16 a. juos pradėta sausinti grioviais, apie 1855 – degto molio vamzdelių drenažu (šis būdas vėliau tapo pagrindiniu). Pirmieji drenavimo darbai pradėti 1855–1856 Panevėžio apskrities Rudaminos dvare ir Rietavo dvare, kur I. K. Oginskio lėšomis ir iniciatyva žemės ūkio mokyklos mokymo bazėje įrengta 50 ha drenažo. Plačiau imta sausinti, kai melioracijos darbus ėmė remti valstybė. 1873 Kauno gubernijoje dirbo Vakarų ekspedicija (vadovas J. Žilinskis), kuri tyrė ir sausino šlapias žemes. 1891–1897, sausinant Skirsnemunės, Šipelių, Vydžių miškus, iškasta 75 km, sausinant dvarų žemes – 77 km griovių.
Nuo 1906 pradėta sausinti valstiečių žemes. 1910–1915 Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) iškasta 510 km griovių ir nusausinta 6000 ha žemės. Klaipėdos krašte 1900–1917 nusausinta 12 000 ha, daugiausia drenažu. Išsamesnių statistinių žinių apie sausinimą iki 1910 nėra; vėlesni duomenys pateikti lentelėje. 1910–1917, kaip ir anksčiau, vyravo sausinimas grioviais. Pirmiausia buvo reguliuojami (tiesinami, gilinami) upeliai, kad būtų nusausintos pelkės, jais gerai tekėtų griovių ir drenų vanduo. Sausinimo darbai buvo atliekami rankiniu būdu (kastuvais), todėl brangiai kainavo, buvo prieinami tik dvarininkams ir turtingiems ūkininkams, galėjo būti atliekami nedideliuose plotuose. Sausinimo projektus rengė ir vykdė užsienio specialistai, drenažo vamzdeliai t. p. buvo užsieniniai.
Sausinimo darbų pradėjo daugėti nepriklausomoje Lietuvoje 20 a. 3 dešimtmetyje su valstybės parama, daugiausia reikšmės ir toliau teikta upių ir upelių vagų reguliavimui, griovių kasimui, darbai buvo atliekami rankiniu būdu. Savų specialistų, galinčių atlikti sausinimo ir kitus melioracijos darbus, 1919–1923 buvo labai nedaug (daugiausia matininkai). Jų ėmė sparčiai daugėti, kai 1924–1927 Dotnuvos žemės ūkio technikumo Kultūrtechnikos skyriuje buvo parengti 43, 1930–1940 Kėdainių aukštesniojoje kultūrtechnikos ir geodezijos mokykloje – daugiau kaip 200 kultūrtechnikų. Keletas sausinimo specialistų baigė inžinerijos studijas užsienyje.
Sausinimo darbų mastas didėjo – būdavo metų, kai darbininkų žemkasių (vadinamųjų zimagorų) vasarą dirbdavo iki 5000. 1939 buvo nupirkti du ekskavatoriai draglainai, kurie palengvino ir paspartino upelių vagų reguliavimo darbus. 1920–1939 sureguliuotų upių ir iškastų griovių ilgis sudarė 19 400 km, ekstensyviai (iš dalies) nusausinta 457 700 ha žemės; intensyviai sausinamos žemės buvo 15 000 ha (12 000 ha drenažu).
Sausinimo ir kitus melioracijos reikalus nuo 1920 tvarkė Žemės ūkio ministerijos Melioracijos skyrius, nuo 1938 – Melioracijos departamentas. Jau 1921 buvo išleistas melioracijos įstatymas, upių bei upelių reguliavimo ir sausinimo grioviais instrukcija. Svarbi buvo 1918–1940 veikusi Matininkų profesinė, nuo 1928 Matininkų ir kultūrtechnikų sąjunga. Ji 1926–1940 leido žurnalą Matininkas (1928–29 jis ėjo pavadinimu Matininkų ir kultūrtechnikų balsas, 1929–40 – Žemėtvarka ir melioracija). Dėl 1918–1940 atliktų sausinimo darbų pagerėjo ūkininkavimo sąlygos, pagražėjo kraštovaizdis, sumažėjo emigracija. Šiek tiek sausinimo darbų buvo atlikta per Antrąjį pasaulinį karą.
| Metai | Nusausinta iš viso* | Nusausinta drenažu | Rekonstruota |
|---|---|---|---|
| 1910–1917 | 17 650 | 5 900 | – |
| 1918–1939 | 469 561 | 11 813 | – |
| 1940–1944 | 29 962 | 740 | – |
| 1945–1950 | 22 400 | 144** | – |
| 1951–1955 | 233 405 | 15 608 | – |
| 1956–1960 | 365 876 | 156 537 | 8 716 |
| 1961–1970 | 560 811 | 537 938 | 66 109 |
| 1971–1975 | 664 999 | 650 103 | 43 095 |
| 1976–1980 | 499 766 | 487 742 | 37 202 |
| 1981–1985 | 301 981 | 285 456 | 162 564 |
| 1986–1990 | 194 753 | 181 891 | 194 089 |
| 1991–1995 | 35 395 | 33 044 | 33 645 |
| 1996–2000 | 2 721 | 2 653 | 15 767 |
| 2001–2005 | 15 | 15 | 8 381 |
| * įskaitant ir nusausintus miškų plotus | |||
| ** įvykdyta 1950 | |||
Didelį užmojį sausinimas įgavo SSRS okupacijos metais, kai LSSR vyriausybės nuostatas plėtoti melioraciją palaikė ir SSRS centrinė valdžia. 1945–1990 bendras nusausintas žemės plotas pasiekė 2,566 mln. ha, iš jų su drenažu – 2,099 mln. ha, sureguliuotų upelių, magistralinių griovių ilgis – apie 55 000 km, rūgščių dirvožemių kasmet buvo pakalkinama iki 200 000 ha, kultūrinių pievų ir ganyklų kasmet įrengiama iki 60 000 ha, bandotakių ir vietinių kelių nutiesta apie 14 700 km, pastatyta įvairių hidrotechninių statinių, pvz., apie 1900 tiltų, apie 70 000 kelių vandens pralaidų, apie 240 šliuzų reguliatorių, daug slenksčių ir greitviečių (1959–1969 – daugiau kaip 130), t. p. pertvarkyta kaimo gyvenviečių infrastruktūra, sutvarkyti gamtosaugos ir kraštovaizdžio objektai. 1970–1990 kasmet buvo nusausinama maždaug po 100 000 ha šlapių žemių.
Sausinimo ir kitiems darbams projektuoti 1956 Kaune įkurtas Respublikinis vandens ūkio projektavimo institutas (RVŪPI). Jis turėjo skyrius Vilniuje, Panevėžyje, Šiauliuose, Šilutėje, 1969 institute dirbo 1481 darbuotojas. Sukurtos specialiosios statybinės organizacijos (jų pavadinimai daug kartų keitėsi) visuose rajonuose, pradėjo veikti statybinių medžiagų ir elementų gamyklos, įsigyta statybinės technikos, pvz., 1969 turėta 2175 ekskavatoriai, 1683 buldozeriai, 2315 traktorių. Drenažo tranšėjoms kasti pradėjus naudoti daugiakaušius ekskavatorius, o joms užversti – buldozerius, labai sumažėjo rankų darbo, padidėjo darbo našumas.
Parengta daug inžinierių ir technikų, pvz., vien Lietuvos žemės ūkio akademija 1951–1991 parengė 2425 hidrotechnikos inžinierius, Panevėžio hidromelioracijos technikumas – 5070 technikų hidrotechnikų, Bartkuškio hidromelioracijos ir Šilutės žemės ūkio technikumai – 5613 technikų hidrotechnikų ir daugiau kaip 2000 technikų mechanikų. Kvalifikuotų darbininkų (ekskavatorininkų, buldozerininkų ir kitų) skaičius pasiekė 40 000.
Buvo sukurta efektyvi sausinimo sistemų naudojimo ir priežiūros sistema. Darbams vadovavo Vyriausioji melioracijos valdyba, 1965 jos pagrindu įkurta Melioracijos ir vandens ūkio ministerija. Mokslines problemas nuo 1950 sprendė Lietuvos mokslų akademijos Melioracijos instituto (1956–1990 Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinio tyrimo institutas, dabar Aleksandro Stulginskio universiteto Vandens išteklių inžinerijos institutas), Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslininkai, Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto Techninio skyriaus specialistai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sausinimo (kaip ir kiti hidrotechniniai) darbai sunyko, nes trūko finansavimo; neskiriama reikiamų lėšų net sausinimo sistemų techniniam lygiui palaikyti. Didelių sausinimo sistemų (100–400 ha) eksploatacija po žemės reformos pasidarė problemiška, nes buvusių kolūkių, kitų didelių organizacijų žemės plotai atiteko keliems ar keliolikai privačių savininkų. Projektavimo ir hidrotechninės statybos organizacijos persitvarkė, jų specialistai ėmėsi vandentvarkos, santechnikos, kelių ir kitų darbų. Naujos sausinimo sistemos 1998 buvo įrengtos 500 ha, 1999 – 148 ha plote; anksčiau įrengtų ir susidėvėjusių melioracijos sistemų 1998 rekonstruota 3800 ha, 1999 – 2821 hektaras.
Drėkinimas
Drėkinimo darbai Lietuvoje pradėti vykdyti 1965–1966 ganyklose ir daržovių laukuose (pirmosios gamybinės drėkinimo sistemos įrengtos Lietuvos žemės ūkio akademijos ir Lietuvos melioracijos instituto eksperimentiniuose ūkiuose), nuo 1975 – ir kiaulių kompleksų srutoms utilizuoti. 1970–90 drėkinimo sistemos kasmet buvo įrengiamos apie 3000 ha plote, 1975 jos apėmė apie 24 000 ha, 1990 – apie 41 000 ha plotą.
Pagrindinis drėkinimo būdas buvo lietinimas (purškiamasis drėkinimas) naudojant įvairius įrenginius, į kuriuos vanduo buvo tiekiamas iš 366 siurblinių apie 3500 km ilgio slėginiais vamzdynais. Siurblinėms vanduo dažniausiai būdavo tiekiamas iš 376 tam skirtų tvenkinių. Drėkinimo sistemas projektavo Respublikinis vandens ūkio projektavimo institutas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę drėkinimas pasidarė neekonomiškas, siurblinės ir vamzdynai buvo išgrobstyti. 2007 pradžioje buvo tik 4400 ha kadastrinio drėkinamo žemės ploto ir 7 siurblinės.
Tvenkiniai, užtvankos, potvynių vandens pralaidos
Kartu su drėkinimo darbais plėtotas upių nuotėkio reguliavimas tvenkiniais. Daugiausia jų buvo įrengta 1964–1984. 1998 buvo 414 didesnių kaip 5 ha ploto tvenkinių (didžiausias – Kauno marios), mažesnių – daugiau kaip 600. Jiems suformuoti pastatytos žemių užtvankos, dažniausiai su šachtinėmis potvynio vandens pralaidomis. Pastatytos 28 slenkstinės betoninės užtvankos, kurios kartu atliko ir patvenkimo, ir potvynio vandens pralaidų funkcijas.
Didžiausia Lietuvoje šachtinės potvynių vandens pralaidos šachta Šušvės upėje (Angiriai, Kėdainių rajono savivaldybė)
Užtvankoms, pralaidoms ir tvenkiniams projektuoti Respublikiniame vandens ūkio projektavimo institute įkurti specialūs hidrotechniniai padaliniai, statybos darbams vykdyti – Kauno, Vilniaus ir Šiaulių kilnojamosios mechanizuotos hidrotechninės statybos kolonos, perkvalifikuoti specialistai. Pagerėjo projektų kokybė, juos rengiant taikytas hidraulikos ir geofiltracijos problemų fizinis bei matematinis modeliavimas.
Vienpakopis slenkstis Šalčios upėje, Šalčininkuose
Žuvininkystės tvenkinius intensyviau pradėta įrenginėti nuo 1961. Jau 1964 jų bendras plotas siekė apie 4320 ha, 1990 – apie 10 000 ha 2007 – apie 10 500 hektarų. Šiuos tvenkinius t. p. projektavo Respublikinis vandens ūkio projektavimo institutas, statė melioracinės hidrotechninės statybos organizacijos.
Kiti hidrotechniniai statiniai
Žuvitakio fragmentas Agluonėnuose (Klaipėdos rajono savivaldybė)
Pastatyta savitų hidrotechninių statinių – Nemuno, Neries, Kuršių marių krantinės, žuvų šliuzai Tauragėje ir Anykščiuose, rekonstruoti Kernavės, Punios ir kitų piliakalnių kompleksai. Apsaugai nuo potvynių (daugiausia Nemuno žemupyje) buvo statomi polderiai. 20 a. pabaigoje polderių bendras plotas sudarė apie 49 000 ha (iš jų Nemuno žemupyje – apie 43 000 ha, likusi dalis – prie ežerų), apsauginių dambų ilgis – apie 530 km, veikė 94 sausinimo siurblinės (2007 jų liko tik apie 40). Apsauginės dambos pastatytos (supiltos) iš vietinio grunto. Siurblinėse daugiausia įtaisyti žemo slėgio propeleriniai siurbliai su elektriniais varikliais. 21 a. pradžioje propeleriniai siurbliai keičiami lėtaeigiais sraigtiniais (vadinamaisiais Archimedo) vandens keltuvais, kurie mažiau žaloja žuvis, pakelia jas kartu su vandeniu. Daugelyje polderinių sistemų įrengti vasaros polderiai, kuriuose auginami kultūriniai augalai. Statoma rekreacinės paskirties hidrotechninių statinių.
Vidaus vandens keliai
Vidaus vandens keliai (upės, ežerai, kanalai, vandens saugyklos) naudojami susisiekimui ir miško medžiagai (sieliais) plukdyti. Nuo seno tam naudotas Nemunas, nuo 14 a. – ir Neris. Sausmečiais Nemune ir Neryje tiek laivybai, tiek sieliams plukdyti trukdydavo rėvos ir seklumos, todėl 14 a. iš Nemuno vagos pradėta šalinti akmenis. 15 a. bandyta kanalu sujungti Nemuną ir Deimeną, kad laivai patogiau atplauktų į Karaliaučių. 1613–1616 ištiesinta Gilija, 1689 Mažuoju, 1697 – Didžiuoju Frydricho kanalais per Giliją Nemunas sujungtas su Deimena.
18 a. pastatytos pirmosios Klaipėdos jūrų prekybos uosto (Klaipėdos jūrų uostas) krantinės. Didelę reikšmę turėjo 1765–1783 iškastas 54 km ilgio Oginskio kanalas, kuris sujungė (per Nemuno, Ščiaros, Jaseldos, Pripetės, Dniepro upes) Baltijos ir Juodąją jūras. 1824–1839 Augustavo kanalu Nemunas sujungtas su Vysla, 1825–1834 siekiant apeiti Vokietijai priklausantį Nemuno žemupį nesėkmingai bandyta Dubysos–Ventos kanalu sujungti Nemuną su Baltijos jūra. 1863–1873 iškastas 24 km ilgio Karaliaus Vilhelmo (dabartinis Klaipėdos) kanalas, kuris pagerino laivybą Nemunu ir Minija iki Klaipėdos, apeinant audringas Kuršių marias. 1873–1892 reguliuotas Nemuno žemupys, pradėtos statyti bunos. Iki Pirmojo pasaulinio karo sureguliuota apie 26 km, pastatyta 215 bunų, 17 dugno slenksčių ir kita. Vyravo rankų darbas.
Po Pirmojo pasaulinio karo pertvarkytas Klaipėdos uostas, pradėta Šventosios uosto statyba. Nepriklausomoje Lietuvoje toliau buvo reguliuojama Nemuno vaga, 1929–1933 pastatytos 89 bunos, seklumos būdavo šalinamos plaukiojančiosiomis žemkasėmis.
Po Antrojo pasaulinio karo atstatytas ir išplėstas Klaipėdos jūrų prekybos uostas, pastatytas Klaipėdos žvejybos uostas. 6–7 dešimtmečiais pastatytas naujas Kauno uostas (įkurtas apie 1860), Kauno marių prieplauka, Jachtklubo uostas. 1950 vidaus vandens kelių ilgis sudarė 612 km, 1980 – 628 kilometrus. 9 dešimtmečio pabaigoje Klaipėdos uoste pastatyta jūrų keltų prieplauka.
2003 buvo 447 bunos, dar 82 buvo numatyta rekonstruoti. 2005–2007 Nemune pastatyta 18 turistinės paskirties stacionariųjų ir laikinųjų prieplaukų. 2012 valstybinės reikšmės vidaus vandens kelių ilgis sudarė 827,8 km, vietinės reikšmės – 68 kilometrus. Garantiniai kelių rodikliai palaikomi 383 km ruože, statant ir remontuojant bunas, prakasant seklumas.
Vandentiekis
Su hidrotechnine statyba glaudžiai susijęs išorinis vandentiekis (išorinio vandentiekio sistemos). Vidaus vandentiekis priskirtinas prie specialiųjų statybos darbų. Pirmasis vandentiekis Lietuvoje pradėtas įrengti 1501 Vilniuje – vanduo iš Vingrių versmių (jos priklausė dominikonams, jų vandenį vilniečiai vadino Švento Jono vandeniu) mediniais gręžtiniais vamzdžiais buvo tiekiamas dviem vienuolynams ir keliems miestiečių namams. 16 a. pabaigoje Vilniuje veikė 3 vandentiekiai (vandenį ėmė iš Vingrių, Žiupronių ir Aušros vartų versmių, vanduo tekėjo pats, nes versmės buvo didesniame aukštyje nei vandens vartotojai). 19 a, viduryje Vilniaus vandentiekis pertvarkytas, atnaujinti vandens rezervuarai, mediniai vamzdžiai pakeisti ketiniais. 19 a. pabaigoje Vilniuje buvo apie 4,8 km vandentiekio linijų, kurios tiekė 150 000 kibirų vandens per parą. 1912–1916 Vilniuje įrengtas tobulesnis vandentiekis tiekė vandenį iš gręžtinių šulinių (projektinis pajėgumas 30 700 m3 vandens per parą, tinklų ilgis 1916 sudarė 38 km, 1938 – 93 km), turėjo siurblines ir tris rezervuarus, aprūpino vandeniu daugiau kaip 300 namų.
Klaipėdoje vandentiekis veikia nuo 1899 (išgręžtas gręžinys, pastatyta siurblinė, įrengti aeracijos ir filtracijos įrenginiai, 1937 iš penkių gręžinių tiekta iki 4000 m3 vandens per parą), Kaune – nuo 1929 (infiltracinis vanduo buvo imamas iš dešimties gręžinių, surenkamas į 18 m gylio rezervuarą ir slėginėmis vandentiekio linijomis, kurių tinklų ilgis sudarė 15 km, tiektas į miestą; 1940 jau buvo 85 km vandentiekio linijų ir 43 gręžiniai, per parą tiekė 11 600 m3 vandens), Druskininkuose – nuo 1932, Šiauliuose – nuo 1935, Ukmergėje – nuo 20 a. 4 dešimtmečio pabaigos, Palangoje – nuo 1954, Mažeikiuose – nuo 1956. 1950 komunalinis vandentiekis veikė šešiuose miestuose (tinklų ilgis sudarė 282 km), 1960 – 13 miestų (tinklų ilgis 430 km), 1970 – 58 miestuose (tinklų ilgis 1000 km). SSRS okupacijos metais vandentiekį pradėta įrenginėti ir kaimo gyvenvietėse, gyvulininkystės kompleksuose. 1986 centralizuotą komunalinį vandentiekį turėjo visi 83 šalies miestai ir miesto tipo gyvenvietės, daugiau kaip 2000 kaimų, gamybinį pramoninį – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Palanga, Utena, Marijampolė, Telšiai ir kai kurios pramonės įmonės. Bendras vandentiekio tinklų ilgis šalyje buvo 3014 kilometrų. Komunaliniai vandentiekiai tiekė požeminį vandenį iš 1100 gręžinių, kurių bendras pajėgumas sudarė 1,1 mln. m3 per parą. Vandentiekio sistemose dar buvo statomos siurblinės, vandenbokščiai, vandens rezervuarai, požeminio vandens gerinimo statiniai ir įrenginiai (visada – dezinfekcijos, prireikus – geležies šalinimo, kad vartotojus pasiektų geresnės kokybės geriamasis vanduo). 1950–1990 vandentiekį projektavo komunalinio ūkio, miestų hidrotechninės statybos, pramonės hidrotechninės statybos, vandens ūkio ir žemės ūkio projektavimo sričių institutai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvusi vandentiekio projektavimo sistema suiro, vandentiekio statybos darbus vykdo ir specializuotos, ir artimo profilio statybinės organizacijos. Vis daugiau įrengiama individualių (atskiro namo, sodybos) vandentiekio sistemų. 2005 buvo naudojamos 963 išorinio vandentiekio sistemos (jų linijų ilgis – 9160 kilometrų). Jos apėmė apie 66 % Lietuvos gyventojų (90–95 % didžiuosiuose miestuose ir 20–30 % kaimuose) ir didžiąją dalį pramonės įmonių. Komunaliniais vandentiekiais tiekiamas tik požeminis vanduo, imamas iš gręžtinių šulinių (1997 jų buvo apie 14 000, 2001 – apie 14 250, 2005 – apie 17 100). Geriamojo vandens tiekimu rūpinasi savivaldybės. Pramoniniam vandentiekiui naudojamas paviršinis vanduo, pagal poreikius jis gali būti gerinamas (skaidrinamas, minkštinamas). 2007 buvo daugiau kaip 700 vandens tiekimo įmonių, didžiausias vienija Lietuvos vandens tiekėjų asociacija.
Kanalizacija
Kanalizacijos tiesimas Vilniuje palei Nerį (19 a. antra pusė, fotografas J. Čechavičius)
Kanalizacija (nuotekų šalinimas, nuotakynas) plėtojosi kartu su vandentiekiu, dažniausiai būdavo įrengiama šiek tiek vėliau nei vandentiekis (išimtis – Panevėžys). Vilniuje, Kaune kanalizacija su mediniais ir mūriniais vamzdiniais nuotakais veikė 16 amžiuje. Vilniuje, prie Žemutinės pilies, 18 a. buvo įrengtas kanalas nuotekoms į Vilnią nuleisti. Klaipėdoje pirmieji kanalizacijos vamzdynai nutiesti 1898–1899, pastatyta siurblinė su nuotekų filtravimo sietu. 1905 suprojektuota (inžinierius E. Szymańskis) Vilniaus miesto atskiroji kanalizacijos sistema. 1912 projektas pakeistas – suprojektuota mišrioji kanalizacijos sistema (inžinierius E. Szenfeldas). 1918–1931 Vilniuje nutiesta 50 km šiuolaikinių kanalizacijos linijų, 1935–1941 – dar 128 kilometrai. Kauno miesto kanalizacijos projektas parengtas 1923 (inžinierius D. Grove’as), 1924–1929 nutiesti beveik visi projekte numatyti tinklai (15,4 km). 1935 kanalizacijos tiesimo darbai pradėti Šiauliuose (iki 1940 mieste įrengta 16 km kanalizacijos tinklų), šiek tiek vėliau – Panevėžyje, Ukmergėje.
SSRS okupacijos laikotarpiu kanalizacijos tinklus pradėta tiesti ir kaimo vietovėse. 1950 kanalizaciją turėjo 7, 1965 – 31, 1978 – 60 miestų. Bendras kanalizacijos linijų ilgis 1950 buvo 270 km, 1960 – 341,8 km, 1970 – 769,3 kilometro. 2006 bendras kanalizacijos linijų ilgis Lietuvoje sudarė daugiau kaip 5750 km, iš jų Vilniuje – apie 960 km, Kaune – apie 890 km, kanalizaciją turėjo visos miesto ir apie 730 kaimo vietovių, daugiau kaip 90 % būstų miestuose ir daugiau kaip 50 % kaimuose. Tekdavo spręsti ir buitinės bei lietaus nuotekų kanalizacijos sistemų jungimo ir (ar) atskyrimo problemas, be to, visada iškildavo kanalizuotų nuotekų išleidimo į atviro vandens objektus problemos (nuotekų valymo būtinybė). 2004 kanalizacijos tinklais buvo nuplukdyta apie 4830 mln. m3 nuotekų, apie 38 % jų buvo visai išvalytos, apie 47 % – iš dalies (biologiškai ir mechaniškai), apie 15 % – tik mechaniškai išvalytos, apie 0,5 % nuotekų išleista visai nevalytų.
Nuotekų valyklos
Pirmoji nedidelė nuotekų valykla pastatyta 1928 prie Kauno kanalizacijos perpumpavimo stoties (siurblinės), bet greitai buvo likviduota. 1940 Panevėžyje pastatytas nuotekų dumblo sėsdintuvas ir nuotekų valykla, 1961–1963 – biologinė nuotekų valykla – filtracijos laukai, 1979 – statinių kompleksas, 1989 jis išplėstas, 2007 iš esmės patobulintas. Vilniuje mechaninė nuotekų valykla pastatyta 1975–1986, Kaune – tik 1999, biologinė valykla Vilniuje – 1996, Kaune pradėta statyti 2006. 2007 Lietuvoje buvo 1111 nuotekų valyklų, iš jų – 86 miestų, 12 miestų ir pramonės, 91 pramonės, 451 kaimo gyvenviečių, 56 įvairių žinybų, 415 lietaus vandens. Apie 600 mažų miestelių ir kaimų nuotekų valyklų yra susidėvėjusios.
Hidrotechninės statybos specialistus vienija Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjunga (nuo 1989 tęsia 1940 SSRS valdžios uždraustos Matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos veiklą). 1994 atkurtas ir profesinis žurnalas Žemėtvarka ir melioracija (nuo 2001 Žemėtvarka ir hidrotechnika). Daugumą hidrotechninės statybos organizacijų vienija Lietuvos melioracijos įmonių asociacija.
2335
2996