hierárchija (gr. hieros – šventas + archē – valdžia), Bažnyčios organizacinė struktūra. Apibrėžta Kanonų teisės kodekso (1983). Ją sudaro Bažnyčią valdančių asmenų, turinčių šventimų ir jurisdikcijos galią, visuma. Jėzus Kristus įkūrė Bažnyčią iš 12 apaštalų (Mk 3, 13; Mt 10, 15–17), vienam jų – Petrui – suteikė pirmumo teisę kitų apaštalų atžvilgiu (Jn 21, 15–17). Apaštalų įpėdiniai yra vyskupai, Petro įpėdinis – popiežius, renkamas iš kardinolo rangą turinčių vyskupų. Bažnytinė valdžia yra dvigubos galios, todėl jos hierarchija dviguba: šventimų hierarchija (lot. potestas ordinis) įgyjama dieviška tvarka (lot. ordinatione divina), priėmus diakono, kunigo (presbiterio), vyskupo šventimus, jurisdikcijos hierarchija (lot. potestas iurisdictionis) – kanoniniu skyrimu arba rinkimu: vikarai, bažnyčių rektoriai, klebonai, dekanai, ordinarai, metropolitai, kardinolai, popiežius. Bažnyčią valdantys asmenys pavaldūs vieni kitiems pagal turimus laipsnius ir einamas pareigas. Hierarchijos aukščiausią grandį sudaro popiežius ir Vyskupų kolegija. Kitos grandys: Vyskupų sinodas, kardinolai, Romos kurija, popiežiaus legatai. Dalinės Bažnyčios (metropolijos) hierarchiją sudaro vyskupai ordinarai, vyskupai koadjutoriai ir augziliarai, bažnytinės provincijos – arkivyskupai metropolitai, daliniai susirinkimai, Vyskupų konferencija, vyskupijos sinodas, vyskupijos kurija; kolegialias vyskupijos valdymo struktūras sudaro ekonomo, kunigų ir pastoracinės tarybos, kanauninkų kapitula, kur pastarosios nėra – konsultorių kolegija. Žemiausią grandį sudaro dekanai, klebonai, bažnyčių rektoriai, vikarai. Apie hierarchiją kalbama Vatikano II susirinkimo (1962–65) dogminėje konstitucijoje Lumen gentium (1964).
912