hilozozmas (gr. hylē – materija + zōē – gyvenimas), filosofinis principas, pagal kurį visa materija yra gyva pati savaime arba dėl to, kad neatsiejama nuo kokio nors dvasinio prado. Būdinga zoroastrizmui, hinduizmui, daoizmui. Vakarų filosofijoje hilozoizmas susiformavo antikos laikais (Talis, Anaksimenas, Stratonas). Hilozoizmo šalininkų buvo viduriniais amžiais (Paracelsas, G. Cardano), Renesanso epochoje (G. Bruno), Šviečiamajame amžiuje (D. Diderot, P. Cabanis, J. Robinet). Nuo 19 amžiaus hilozoizmas pradėtas interpretuoti ir kaip mokslinės pasaulėžiūros principas (E. Haeckelis, G. T. Fechneris, R. H. Lotze, W. Wundtas). Hilozoizmo terminą 17 amžiuje pasiūlė anglų filosofas R. Cudworthas.
866