Himalãjai (kin. Himalaya Shan, tibetiečių k. Kangripejde, hindi ir nepaliečių k. Himālaya, urdu k. Himalāyā, anglų k. Himalaya(s)), kalnų sistema Centrinės Azijos pietuose, Indijoje, Kinijoje, Nepale, Butane ir Pakistane. Kai kurios Himalajų teritorijos yra ginčytinos tarp gretimų šalių – Indijos ir Kinijos (rytuose), Indijos ir Pakistano (vakaruose). Iš pietų Himalajus riboja Indo–Gangos lyguma, iš vakarų – Indo slėnis, iš šiaurės vakarų – Karakorumas, iš šiaurės – Indo aukštupio ir Brahmaputros slėniai (skiria Himalajus nuo Gangdisišano kalnų), iš rytų – Brahmaputros pralaužtinis slėnis (skiria Himalajus nuo Sino–Tibeto kalnų).
Himalajų gamtinis žemėlapis
Reljefas
Himalajai sudaro platų, į pietvakarius išgaubtą lanką, kurio ilgis apie 2400 km, plotis 200–350 kilometrų.
Aukščiausia viršūnė Džomolungma (8848 m) – aukščiausia pasaulyje. Dar 9 viršūnės, aukštesnės kaip 8000 m: Lhotse (8516 m), Makalu (8463 m), Čo Oju (8201 m, kitais duomenimis, 8153 m) – Džomolungmos masyve, Nepalo–Kinijos pasienyje, Kančendžunga (8598 m, kitais duomenimis, 8586 m) – Nepalo ir Indijos pasienyje (Sikkimo Himalajai), Dhaulagiri I (8167 m), Manaslu (8163 m, kitais duomenimis, 8156 m), Annapurna I (8091 m) – Nepale, Nangaparbatas (8126 m, kitais duomenimis, 8138 m) – Pakistano ir Indijos ginčytinoje teritorijoje ir Sisiabangma (8012 m) – Kinijoje. Nuo Indo–Gango lygumos Himalajai aukštėja šiaurės link ir susideda iš 3 beveik lygiagrečių dalių: Sivaliko kalnų, Mažųjų, arba Žemųjų, Himalajų ir Didžiųjų, arba Aukštųjų, Himalajų. Sivaliko kalnų didžiausias aukštis 1300 m, dažniausias 900–1200 m, plotis 5–120 kilometrų.
Annapurna
kelias į Džomolungmos bazinę stovyklą
Didieji Himalajai susideda iš daugelio izoliuotų masyvų, kalnagūbrių, kurie suskaidyti gilių pralaužtinių upių slėnių ir tarpukalnių įdubų. Plačiausi (daugiau kaip 300 km) šiaurės vakaruose. Didieji Himalajai skirstomi į: Rytų, arba Assamo, Himalajus, esančius tarp Brahmaputros ir jos intako Manaso slėnių (didžiausias aukštis 7756 m, Namča Barvos viršūnė), Butano Himalajus, tarp Manaso slėnio ir Tanglos perėjos (7554 m, Kula Kangri viršūnė), Sikkimo Himalajus (Kančendžunga), Nepalo, arba Centrinius Himalajus, tarp Tamuro ir Kali Nadi slėnių (aukščiausia viršūnė Džomolungma), Garhvalu Himalajus, tarp Kali Nadi ir Satledžo slėnių (7816 m, Nanda Devi viršūnė) ir Vakarų, arba Pandžabo, Himalajus, iki Indo slėnio (Nangaparbato viršūnė). Mažieji Himalajai 2500–5000 m aukščio (aukščiausias – Pir Pandžalio kalnagūbris), 20–100 km pločio, aukštėja vakarų link, labai suskaidyti slėnių.
Šiaurės vakaruose yra Zaskaro kalnagūbris, ištįsęs lygiagrečiai su Indo slėniu; jam dažnai priskiriami Garhvalu Himalajai. Didžiuosiuose Himalajuose – tipiškas aukštikalnių kraštovaizdis: dideli santykiniai aukščiai, statūs uolėti šlaitai, smailios, aštriabriaunės viršūnės, gilūs upių slėniai, aukštos perėjos, ledynai.
Didžiausios tarpukalnių įdubos – Kašmyro slėnis (dugno absoliutusis aukštis apie 1600 m) ir Katmandu slėnis (1400 m) yra tarp Didžiųjų ir Mažųjų Himalajų.
Geologinė sandara
Himalajai – didelis sudėtingas antiklinorijus, susidaręs alpinės kalnodaros metu vėlyvajame mezozojuje ir kainozojuje dėl ilgai trukusių subdukcijos procesų Tetidės vandenyno šiaurėje ir Dekano litosferos plokštės grimzdimo po Eurazijos litosferos plokšte; šie procesai nesibaigė (dažni žemės drebėjimai) ir Himalajai tebekyla. Himalajų priekalnių įlinkis prisipildęs kainozojaus terigeninių nuogulų. Sivaliko kalnai susidarę iš neogeno ir kvartero klastinių uolienų, suraukšlėtų lygiagrečiai su Himalajų tįsa; šiaurinėje dalyje šariažai.
Mažieji Himalajai susidarę iš kristalinių prekambro ir nuosėdinių iš dalies metamorfizuotų paleozojaus ir mezozojaus uolienų, perkirstų magminių uolienų intruzijomis, labai suraukšlėtų, sudarančių šariažus. Didžiuosius Himalajus sudaro prekambro kristalinės, paleozojaus, mezozojaus bei paleogeno nuosėdinės uolienos, daugiausia metamorfizuotos, perkirstos kainozojaus granitų intruzijų, užstumtos (šariažai) pietų link ant Mažųjų Himalajų struktūrų. Šiauriniame pakraštyje yra karbonatinių ir flišo uolienų, t. p. sudarančių šariažus, užstumtus pietų link. Šiaurėje Himalajus nuo Gangdisišano ir Karakorumo skiria Indo–Brahmaputros tektoninis lūžis. Metamorfinėse bei magminėse Didžiųjų ir Mažųjų Himalajų uolienose yra vario, chromo rūdų, aukso, Sivaliko kalnuose – kalio druskos, naftos ir gamtinių dujų.
Himalajų kraštovaizdis
Klimatas
Himalajai sudaro klimatinę ribą tarp musoninio subekvatorinio bei tropinio klimato (pietuose) ir žemyninio subtropinio klimato (šiaurėje). Kritulių Himalajų vakaruose per metus iškrinta 550–1300 mm (pavėjiniuose šiauriniuose šlaituose 100–250 mm), daugiausia žiemą ir pavasarį, kai atslenka Viduržemio jūros ciklonai.
Didesnėje, vidurinėje ir rytinėje dalyje dėl musonų įtakos lyja daugiausia nuo gegužės–birželio iki rugsėjo–spalio; per metus vidurinėje dalyje iškrinta 1300–2000 mm, rytinėje – 2500–4000 mm kritulių (pavėjiniuose šlaituose 500–600 milimetrų). Sausio mėnesio vidutinė temperatūra Himalajų pietiniuose priekalniuose 10 °C, liepos 25 °C, 2000 m aukštyje atitinkamai 6 ir 19 °C, 3500 m aukštyje –7 ir 17 °C, aukščiau kaip 4500 m ištisus metus temperatūra žemiau 0 °C, o aukščiausiuose kalnuose nuo –25 iki –50 °C, pūgos. Sniego ribos aukštis Himalajų vakaruose 4400–4600 m, Džomolungmos masyve 4700–4800 m, šiauriniuose šlaituose 5800–6000 metrų. Ledynų bendras plotas apie 33 000 km2; didžiausias ledynas Gangotri (ilgis apie 30 kilometrų). Dauguma ledynų slėniniai dendritiniai, yra alpinių, kabančiųjų.
snieguotos Himalajų viršūnės (Nepalas)
Hidrografinės sąlygos
Himalajų upės priklauso Indijos vandenyno baseinui; didžiausios: Indas, jo intakas Satledžas, Brahmaputra, jos intakai Tista ir Manasas, Ganga, jo intakai Jamuna, Ghaghra, Ramganga, Rapti, Gandakas, Kosi. Vandeningiausios vasarą. Dideli Himalajų hidroenergetiniai ištekliai mažai naudojami. Ežerų yra Himalajų šiaurinėje pusėje (Jamdžo Jumko, Puma Jumko, Mapam Jumko) ir vakaruose (Vularas).
Augalija
Himalajai yra palearktinės ir holarktinės floristinių sričių riboje. Vertikalusis zoniškumas (nuo visžalių miškų iki nivalinės juostos) priklauso nuo šlaitų ekspozicijos. Šiauriniai šlaitai bemiškiai, daugiausia kalnų dykumos ir kalnų stepės. Gausesnė pietinių šlaitų augalija. Himalajų vakarinės dalies žemiausioje juostoje – retmiškiai, sausi krūmų sąžalynai, aukščiau – lapus metantys šviesūs miškai. Rytuose iki 1200 m auga drėgnieji visžaliai atogrąžų miškai (palmės, figmedžiai, bambukai), į vakarus nuo jų – kietalapiai miškai (akacijos, alyvmedžiai), miškastepės, stepės. Iki 2000 m – visžaliai lapuočių ir mišrieji (ąžuolai, himalajiniai kedrai) miškai; iki 3000 – kalnų miškai: rytuose – ąžuolų, magnolijų, klevų ir eglių, vakaruose – lapuočių ir himalajinių kedrų; aukščiau kaip 3000 m – spygliuočių (cūgos, maumedžiai, himalajinės eglės) miškai, dar aukščiau – iki 4000–5000 m – subalpinės ir alpinės pievos, už jų (iki sniego ribos) – kerpės ir samanos.
Gyvūnija
jakai
Himalajų gyvūnija priklauso palearktinei ir Indijos–Malajų zoogeografinėms sritims. Žemesniuose šlaituose, ypač pietiniuose, vyrauja Indijos–Malajų gyvūnija: azijiniai buivolai, elniai (pelkiniai elniai, muntjakai), antilopės (garnos, nilgau), beždžionės (hulmanai, rokselano rinopitekai), tigrai, leopardai, panteros, raudonieji vilkai (labai reti). Aukštuose šlaituose (iki 5000 m) gyvena tarai. Kiti būdingesni žinduoliai: takinai, goralai, elniukai, irbiai, Azijos juodieji, arba himalajiniai, lokiai, mažosios pandos. Auginami jakai. Iš paukščių veisiasi 4 rūšys tragopanų, yra endeminių rūšių: himalajiniai ularai, himalajiniai grifai, himalajiniai erškėtžvirbliai, himalajiniai lipučiai, himalajiniai bukučiai, himalajiniai medaus rodytojai.
Aplinkos apsauga
Nacionaliniai parkai: Annapurnos, Čitvano nacionalinis parkas, Langtango, Makalu Baruno, Nanda Devi nacionalinis parkas (pasaulio paveldo vertybė, 1988), Raros, Sagarmathos nacionalinis parkas, Sedž Phoksundo.
Teng Bočėso vienuolynas (Nepalas)
Turizmas. Alpinizmas
Alpinizmas, daugiausia Nepale; kasmet atvyksta po kelis šimtus ekspedicijų. 1907 06 12 pirmą kartą įkopta (britų alpinistai Tomas Longstaffas, A. Brocherelis, H. Brocherelis) į Trisulo viršūnę (7120 m), 1936 08 29 – į Nanda Devi (britai Noelis Odellis ir Billas Tilmanas), 1950–63 – į visas daugiau kaip 8 km aukščio viršūnes (1953 05 29 – į Džomolungmą).
Pirmieji Himalajuose apsilankę lietuviai (D. Makauskas, Rimantas Neverauskas, Vilius Šaduikis) 1988 dalyvavo žvalgybinėje ekspedicijoje (SSRS alpinistų rinktinės sudėtyje) prie Kančendžungos masyvo (8598 m, iš Indijos pusės). Himalajų viršūnes yra įveikę: Džomolungmą (8848 m) – V. Vitkauskas (1993, pirmasis iš Baltijos valstybių), S. Vilius (2003), Aldas Baltutis, Darius Vaičiulis (2007), Edita Nichols Uksaitė (2013, pirmoji moteris lietuvė), Stanislovas Vyšniauskas (2022), Čo Oju (8201 m) – Darius Vaičiulis (2003), S. Vilius, Rūta Tolpežnikaitė (2010), Dhaulagiri (8167 m) – D. Makauskas (1990; pirmas lietuvis, įkopęs į aukštesnę nei 8000 m viršūnę), Manaslu (8163 m) – Saulius Damulevičius (2016), Danguolė Bičkunienė, Tadas Jeršovas, Genadijus Makuševas, Vincas Petrokas (2019), Sisiabangmą (8012 m) – Mindaugas Leskauskas (2004), Ama Dablam (6812 m) – Saulius Damulevičius (2017), Gabrielius Smilginas (2019).
Himalajuose žuvę lietuviai: D. Makauskas (1990 11 01 leisdamasis nuo Dhaulagiri viršūnės), Ernestas Markšaitis (2013 06 23 su kitais tarptautinės ekspedicijos nariais nužudytas Nangaparbato bazinę stovyklą užpuolusių teroristų).
1
Himalajai
Namče Bazaro gyvenvietė (Nepalas)
3021
1284