hiperinfliãcija, sparčiai didėjanti infliacija. Būdinga spartus (paprastai daugiau kaip 50 % per mėnesį) prekių ir paslaugų kainų bei pinigų kiekio apyvartoje didėjimas, dėl to labai nuvertėja pinigai, sutrinka mokėjimų apyvarta ir ūkiniai ryšiai. Hiperinfliaciją sukelia politinis nestabilumas, karai, didelės stichinės nelaimės, ūkio suirutė, didelė pinigų emisija vyriausybės išlaidoms padengti, kitos ekonominės ir politinės priežastys. Pablogėjus ekonominei situacijai valstybė būna priversta spausdinti papildomai pinigų, kad galėtų padengti padidėjusias valstybės biudžeto išlaidas. Mažėjanti popierinių pinigų perkamoji galia gali pasiekti tokį lygį, kai pinigų vertė tampa mažesnė už jų pagaminimo išlaidas. Kainoms per mėnesį didėjant dešimtis ar net šimtus kartų, pinigai praranda savo funkcijas, nustojama jais tikėti, dažnai pereinama prie atsiskaitymo užsienio valiuta ar natūrinių mainų. Dėl hiperinfliacijos labai padidėja ūkio plėtros disproporcijos, gyventojų pajamų diferenciacija (ypač pablogėja fiksuoto dydžio pajamas gaunančiųjų padėtis), nekilnojamojo turto, tauriųjų metalų paklausa, nuvertėja gyventojų santaupos, plinta spekuliacija, vyksta kapitalo išėmimo procesai. Hiperinfliacija pamažu stabdoma mažinant valstybės išlaidas, reformuojant centrinio banko politiką, šalies piniginį vienetą, reguliuojant mokesčių dydį, keičiant kainų mastą.
20 amžiaus 6 dešimtmetyje Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas Ph. Caganas pasiūlė formalų hiperinfliacijos kriterijų: hiperinfliacijos pradžia laikomas mėnuo, per kurį kainos pirmąkart padidėja daugiau kaip 50 %, o pabaiga – mėnuo, kada kainų didėjimas mažesnis už šią ribą ir nepasiekia jos bent metus.
Hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys. Pirmuoju jos pasireiškimu gali būti laikoma Romos imperijoje 3 amžiuje kilusi infliacija. Iki 20 amžiaus žinomi tik trys didelės infliacijos atvejai, bet nebuvo pasiekta Ph. Cagano nustatyta riba. 20 amžiuje hiperinfliacija kilo po Pirmojo pasaulinio karo (ypač didelė Vokietijoje), po Antrojo pasaulinio karo (Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje,Vengrijoje, Kinijoje, Japonijoje ir kitur) bei 9–10 dešimtmečiais (Pietų Amerikos ir pokomunistinėse šalyse, Turkijoje). Pavyzdžiui, Vokietijoje 1922–1923 kainos gerokai padidėdavo net per kelias valandas, apyvartoje cirkuliavo 496·1018 popierinių markių. 1945–46 Vengrijoje kainos padidėjo 3,8·1027 kartų. 1984–1985 Bolivijoje infliacijos tempai buvo tokie dideli, kad du kartus per savaitę iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos lėktuvais buvo gabenami ten išspausdinti pesai. 1989 hiperinfliaciją patyrė Lenkija ir Jugoslavija, 10 dešimtmetyje – Armėnija (1993 vartojimo kainos padidėjo 10 996 %), Ukraina (10 155 %), Gruzija (7488 %), Rusija ir kitos posocialistinės šalys. 2008 Zimbabvėje, oficialiais duomenimis, užfiksuota 231 000 000 %, neoficialiais duomenimis, – 6,5·10108 % infliacija, kainos dvigubėjo kas 1,5 valandos.
Lietuvoje hiperinfliacija pasireiškė 1922 (kai katastrofiškai sumažėjus Vokietijos markės vertei, sumažėjo ir auksino vertė) ir 1992 (buvo užfiksuota 1163 % vidutinė metinė infliacija).
1036