hipotèkinis kredtas, paskola, garantuota jos gavėjo įkeistu nekilnojamuoju turtu.
Gavėjas įsipareigoja laiku grąžinti hipotekinį kreditą ir sumokėti palūkanas, t. p. išlaikyti geros būklės įkeistą nekilnojamąjį turtą. Neįvykdžius šių įsipareigojimų hipotekinio kredito gavėjo teisės į įkeistą nekilnojamąjį turtą pereina hipotekinio kredito davėjui (dažniausiai finansų įstaigai), kuris lėšų tokiam kreditui teikti pritraukia skolindamasis finansų rinkoje.
Dažna skolinimosi forma – reikalavimo teisėmis į įkeistą nekilnojamąjį turtą garantuotų vertybinių popierių (dar vadinamų hipotekinėmis obligacijomis) išleidimas. Tokiu atveju hipotekinio kredito gavėjo įkeistas nekilnojamasis turtas tampa investuotojų į hipotekines obligacijas pagrindiniu garantu, į kurį investuotojai tiesiogiai ar netiesiogiai gali reikšti pretenzijas hipotekinio kredito davėjui ar jo gavėjui tapus nemokiems.
Hipotekinis kreditas dažniausiai naudojamas nekilnojamajam turtui (jis dažniausiai tampa užstatu) įsigyti.
Hipotekinis kreditas kilo iš viduriniais amžiais Anglijoje sudaromų sandorių, kai asmuo (skolininkas) perduodavo nuosavybės teises į žemę ir disponavimą šia žeme kitam asmeniui (skolintojui). Skolininkui sutartu laiku įvykdžius savo įsipareigojimus skolintojas nuosavybės teises į žemę ir disponavimą ja skolininkui grąžindavo. Jei įsipareigojimai nustatytu laiku nebūdavo vykdomi, skolintojas įgydavo visas teises į žemę. Vėliau jis palikdavo skolininkui teisę disponuoti žeme su sąlyga, kad skolininkas vykdys savo įsipareigojimus.
963