homeopãtija (homeo… + gr. pathos – kančia, liga), gydymo būdas, kurio pagrindinis principas – panašaus gydymas panašiu (lot. – similia similibus curantur). Homeopatijos dėsnius ištyrė, susistemino ir paskelbė S. Hahnemannas (1755–1843, Vokietija) veikale Gydymo meno organonas (Organon der Heilkunst 1810). Sergančiajam skiriama vaisto, kuris sveikam žmogui galėtų sukelti į ligą panašių simptomų. Tikslas yra ne slopinti organizmo reakcijas į ligą, bet padėti jas reguliuoti. Vaistas parenkamas atsižvelgiant į psichinių, emocinių ir fizinių simptomų visumą. Homeopatijoje naudojamos medžiagos yra augalinės (70 %), mineralinės (25 %) ir gyvūninės kilmės (5 %). Siekiant išvengti toksinio poveikio, sustiprinti gydomąjį efektą vaistai labai praskiedžiami. Didesnės koncentracijos vaistai veikia specifiškiau, stipriau, ilgiau, silpnesni – trumpiau. Homeopatiniai vaistai stiprina imunitetą, neutralizuoja biologinės ir cheminės kilmės nuodingąsias medžiagas, didina organų ekskrecines (išskiriamąsias) savybes, padeda audiniams atsikurti. Homeopatijos poveikis įrodytas, bet tikslus veikimo mechanizmas neaiškus. Išgėrus vaisto ligos simptomai paprastai paūmėja, po kelių dienų pastebimas klinikinis pagerėjimas, vėliau ligonis ima sveikti. Homeopatija dažniausiai taikoma, kai nepavyksta efektyviai gydyti kitais metodais, ligonis atsisako įprastinio gydymo, netoleruoja įprastinių vaistų, neaiškios ligos priežastys ir gydymas; netaikoma labai sunkioms ligoms gydyti. Homeopatija ypač paplitusi Indijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje. Pagrindinės homeopatijos sąvokos: homeopatiniai preparatai (vaistiniai preparatai, pagaminti iš 1 arba kelių homeopatinių žaliavų); homeopatinė žaliava (medžiagos, produktai ir homeopatiniai ruošiniai – skysčiai arba kietosios medžiagos); potencija (vaistinės medžiagos skiedimo laipsnis). Homeopatinio gydymo pagrindiniai būdai – klasikinė homeopatija (pagal klinikinius ligos simptomus), kompleksinių preparatų homeopatija (iš 2 ar daugiau medžiagų pagaminti preparatai), izopatija (gydymas kraujo preparatais; 1904 principus suformulavo V. Göhrumas, Vokietija), gemoterapija (1959 gydymui pradėta naudoti šviežių augalų gemalinius audinius; pradininkas P. Henry, Belgija;), litoterapija (gydymas naudojant mineralus ir akmenis).

LIETUVOJE pirmųjų žinių apie homeopatinį gydymą randama nuo seniausių laikų. 19 a. antroje pusėje homeopatinis gydymas buvo populiarus. 1863 duomenimis, buvo 7 gydytojai homeopatai. Homeopatijos vaistinės veikė Kaune, Kelmėje, Šiauliuose, Vilniuje. 1894 įkurta Homeopatijos draugija. G. Pulmanas Liepojoje lietuvių kalba išleido knygą Homeopatiškasis ligonių draugas (1907), A. Dolinskis Vilniuje – Homeopatija skaičiais (1910). Po I pasaulinio karo Kaune veikė Homeopatinio gydymosi šalininkų draugija. Draugija rūpinosi, kad Vytauto Didžiojo universitete Medicinos fakultete būtų atidaryta Homeopatijos katedra. Gydytojo homeopato specialybė patvirtinta 1999. 1992 įkurta Lietuvos homeopatų asociacija, 2002 Kauno medicinos universitete – Homeopatijos sektorius. Yra apie 100 klasikinės homeopatijos gydytojų (2004). Gydytojams rengiami homeopatinio gydymo kursai. Homeopatijos vaistinės veikia Vilniuje ir Kaune.

1602

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką