Homeras

Homèras (Homēros), 8 a. pr. Kr., senovės graikų poetas. Europos literatūros ir herojinio epo pradininkas. Antikinių legendų vaizduojamas kaip senas aklas poetas. Biografinių duomenų nėra. Spėjama jį kilus iš Mažosios Azijos pusiasalio kurios nors graikiškosios srities (greičiausiai Smirnos arba Samo).

Iliada ir Odisėja

Išliko hegzametru sukurti 2 epai – Iliada ir Odisėja. Manoma, Iliada sukurta jaunystėje, o Odisėja yra seno poeto veikalas. Epų kalba – jonėnų ir ajolėnų tarmių mišinys. Abu epai vaizduoja 13 a. pr. Kr. įvykius, jais didžiuojamasi, žavimasi, jie šlovinami. Iliada skirta Trojos karo temai, Odisėja – Odisėjo ir kitų achajų grįžimui iš Trojos karo namo. Per šventes ar kitomis progomis abu epai buvo atliekami žodžiu, bet, manoma, plito ir užrašyti, nes 8 a. pr. Kr. graikai raštą jau turėjo. 6 a. pr. Kr. nustatyta poemų atlikimo per šventes tvarka ir, matyt, šiek tiek kodifikuotas tekstas. Helenizmo mokslininkai suredagavo (manoma, dabartinius laikus pasiekė Aristarcho redakcija) ir kiekvieną epą suskirstė į 24 giesmes.

Kūrinių interpretacijos

1795 F. A. Wolfas veikale Įvadas į Homerą (Prolegomena ad Homerum) pradėjo iki šiol besitęsiantį ginčą, vadinamą Homero klausimu. Jis teigė, kad Homero epai nėra vieno autoriaus kūrinys, kad 6 a. pr. Kr. į vieną veikalą buvo surašytos pavienės iki tol rapsodų atliekamos giesmės. F. A. Wolfo teoriją plėtojo K. Lachmannas, G. Hermannas ir kiti analitikais vadinami mokslininkai. Jiems prieštaravo vadinamieji unitarijai (G. W. Nitzschas, W. Schadewaldtas ir kiti). Jie teigė, kad Homeras, galbūt pasinaudojęs folklorinėmis poemomis, sukūrė veikalus, kurių svarbiausias požymis yra dar Aristotelio pabrėžtas veiksmo vieningumas: Iliada nepasakoja Trojos karo nuo pradžios iki pabaigos, o vaizduoja tik vieną jo epizodą, Odisėja apima tik vieną Odisėjo gyvenimo tarpsnį – grįžimą iš karo. Kiekviena epo giesmė parengia skaitytoją ar klausytoją kitai; vieną praleidus kita nebūtų suprantama. Abu epai simetriškos, vadinamosios frontoninės, kompozicijos. Poemų veikėjai individualizuoti pabrėžiant vieną bruožą: gyvenimo patirtimi paremtą Nestoro išmintį, Achilo polinkį rūstauti, Menelajo neryžtingumą, Agamemnono neįžvalgumą, Odisėjo prisirišimą prie gimtinės ir siekį į ją grįžti, Penelopės ištikimybę ir kita. Epų herojų gyvenimas – dievų rankose, bet jie nėra tik dievų įrankiai; Homeras parodo daugybę savarankiškų, be dievų įsikišimo atliktų veiksmų ir sprendimų. Epų žmogus didžiuojasi gavęs kokią nors dievų malonę, bet kartu yra kuklus žinodamas, kad drąsa, fizinė galia, širdies gerumas, sumanumas, darbštumas, gabumai yra ne jo nuopelnai, o dievų dovanos. Jis išmintingai suvokia savo vietą tarp kitų trumpaamžių reiškinių ir dalykų. Nepaisant daugybės vargų ir katastrofų, epo žmogui pasaulis atrodo darnus, gražus, šviesus.

Homero kūrybos reikšmė pasaulio literatūrai

Homero epai turėjo didelę reikšmę pasaulio literatūrai, jie įtvirtino epo stilistikos bruožus – hiperbolizavimą, pakartojimus ir formules, epitetus, palyginimus. Iš Homero mokėsi visi antikos autoriai, laikė jį didžiausiu autoritetu. Šiuolaikiniai menininkai (filmų režisieriai, rašytojai, pvz., J. Joyce’as ir kiti) bandė Homerą interpretuoti, remdamiesi moderniosios estetikos nuostatomis.

Vertimai į lietuvių kalbą

Į lietuvių kalbą Odisėja išversta 1921 (vertėjas J. Ralys), 1979 32015 (vertėjas A. Dambrauskas), Iliada – 1930 (vertėjas J. Ralys ir kiti), 1981 32015 (vertėjas A. Dambrauskas).

273

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką