homonimai

homonmai (gr. homōnymos – bendravardis), vienodai tariami kalbos elementai (žodžiai, jų formos, morfemos). Homonimai negali skirtis ne tik garsais, bet ir kitais fonologiškai reikšmingais fonetiniais požymiais (todėl tokiose kalbose kaip lietuvių dar reikia žiūrėti kirčio vietos ir priegaidės sutapimo). Tikraisiais leksikos homonimais laikomi tik tokie žodžiai, kurių visos galimos kaitybos formos tariamos vienodai; tuo jie skiriasi nuo formų homonimų, arba homoformų (vėži – žodžių vėžỹs ir vėž daugiskaitos kilmininkas). Leksikos homonimai atsiranda dėl fonetinių pakitimų (prielinksnis añt, šalia tarmių antà : dalelytė añt ‘ana, štai’ < anta), semantinės raidos (gubinas ‘gulbės patinas’ : gubinas ‘sodinis putinas’), darybos (aušmas ‘vėsimas’ < áušti : aušmas ‘švitimas’ < aũšti) ir žodžių skolinimo (lamà ‘Tibeto budistų vienuolis’ : lamà ‘Pietų Amerikos kupranugarių šeimos gyvulys’). Homomorfomis (arba homomorfemomis) gali būti šaknys (gar-a : prã-gar-as), galūnės (všt-os – vns. kilm. ir dgs. vard.), priesagos (puš-ýn-as : gerv-ýn-as ‘gerviukas’), priešdėliai (be-gdis : be-reikjo).

2701