Horacijus

Horãcijus, Kvntas Horãcijus Flãkas (Quintus Horatius Flaccus) 65 12 08 pr. Kr.Venuzija (dabar Venosa, Apulijos sritis) 8 11 27 pr. Kr.Roma, romėnų poetas. Vienas žymiausių pasaulio poetų. Atleistinio sūnus. Baigęs mokslus Romoje Atėnuose studijavo filosofiją. Cezario žudikų vadovaujamos demokratinės santvarkos šalininkų kariuomenės karo tribūnas. 42 metais prieš Kristų jų armijai prie Filipų pralaimėjus cezarininkams Horacijaus turtas buvo konfiskuotas. Paskelbus pralaimėjusiesiems amnestiją Horacijus grįžo į Romą ir dirbo kvestoriaus raštininku. Apie 38 metais prieš Kristų Vergilijus ir jo draugas poetas Varijus supažindino Horacijų su Mecenatu, kuris tapo artimu Horacijaus bičiuliu ir 33 metais prieš Kristų dovanojo jam dvarelį prie Tiburo (dabar Tivoli).

Horacijus

Kūryba

35–30 metais prieš Kristų Horacijus išleido satyrinio pobūdžio veikalus Epodai (Epodon liber) ir Pašnekesiai (Sermones 2 knygos). Epoduose (jambais parašytuose dvieilių strofų – vadinamosios Horacijaus strofos – eilėraščiuose) plūstami tikraisiais vardais vadinami palūkininkai, žemos kilmės prasisiekėliai, asmeniniai Horacijaus priešininkai, pilietinių karų kurstytojai, paleistuviai. Hegzametru sukurtų Pašnekesių (ypač antrosios knygos) satyra švelnesnė – kritikuojamos žmonių ydos (šykštumas, plepumas, tuščiagarbiškumas ir kita); vyrauja pašnekesio su įsivaizduojamu pašnekovu forma, juokaujama, šaipomasi, ironizuojama, mokoma. 23 metais prieš Kristų Horacijus išleido Odžių (Carmina) 3 knygas, 13 metais prieš Kristų – ketvirtąją. Jos parašytos iš graikų lyrikos perimtais įvairiais metrais, kiekviena ode kreipiamasi į kokį nors asmenį (dauguma vyrų – poeto amžininkai, moterys pavadintos pseudonimais ir neidentifikuojamos) ar daiktą. Knygos sudarytos antikoje įprastu įvairovės (graikų kalba poikilia, lotynų kalba variatio) principu: rimto turinio eilėraščius keičia lengvi, nerūpestingi, ir atvirkščiai. Vyrauja filosofinės mintys apie mirtį ir nenumaldomai bėgantį laiką, žaisminga erotika, iškilminga kuriam nors dievui skirta malda, linksmos puotos tema, reiškiamos tautiškumo ir aukso vidurio, saiko idėjos. 17 metais prieš Kristų Horacijus sukūrė Amžių giesmę (Carmen saeculare), šlovinančią Romos valstybę, ją globojančius dievus, senovės religiją ir papročius atgaivinančią Augusto politiką. 23–14 metais prieš Kristų parašė 2 knygas Laiškų (Epistulae). Jie yra didaktinio pobūdžio, primena Pašnekesius. Nuo 1 a. antrojoje knygoje dedamas laiškas Apie poezijos meną (De arte poetica), skirtas tėvui ir sūnums Pizonams. Jame patariama vengti įmantrumo, rinktis žodžius, siekti, kad stilius atitiktų vaizduojamąjį objektą, aptariamos poeto pareigos, teigiama, kad amato išmanymas turi remtis įgimtais gabumais. Visi žinomi Horacijaus kūriniai išliko. Apie poezijos meną turėjo įtakos M. Opitzui, J. G. Herderiui, N. Boileau. Odėmis sekė M. K. Sarbievijus, P. de Ronsard’as, J. Drydenas, G. Chiabrera. Kūryba turėjo įtakos A. Puškinui. Lietuvių literatūroje Horacijaus strofomis rašė A. Churginas, K. Platelis. Pirmieji Horacijaus kūrinių vertimai lietuvių spaudoje pasirodė 1924. Lietuvių kalba išleistos knygos Apie poezijos meną (1936, pavadinimu Poezijos menas 1992), Lyrika (1977).

273