humanstinė ètika, visuma filosofinių nuostatų, pabrėžiančių žmogaus orumą, neprilygstamą asmenybės vertingumą, skatinančių siekti žmoniškumo idealo. Šiuolaikinė humanistinė etika teigia, kad tvarkydama pasaulį ir spręsdama savo problemas žmonija turi pasikliauti tik savo jėgomis ir nesitikėti antgamtinių jėgų paramos ar vadovavimo. Aukščiausias gėris yra tai, kas gera žmonėms, visų žmonių kilmė ir prigimtis vienoda, todėl visi turi lygias teises ir negali būti diskriminuojami dėl rasės, lyties ar amžiaus. Mirtis yra kiekvieno žmogaus baigtis, o pomirtinio gyvenimo arba nėra, arba mes apie jį nieko nežinome, todėl svarbu tai, ką paliekame po savęs šiame gyvenime. Renkantis deramą elgesį reikia remtis asmenine gyvenimo patirtimi ir kitų žmonių pažinimu. Humanistinėje etikoje svarbios visos vadinamosios aukso taisyklės (elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi) formuluotės, išsakytos Konfucijaus, Budos, Jėzaus Kristaus, taip pat išdėstytos Talmude. Norint numatyti savo poelgių visas pasekmes svarbu vadovautis protu (jis leidžia tiksliausiai įvertinti, ar poelgis padarys kitą žmogų geresnį, laimingesnį, labiau mylimą), vaizduote ir meile – šios savybės sudaro žmoniškumo pagrindus. Humanistinė etika teigia, kad neturėtų būti jokių atskirų dorovės normų ar draudimų, reguliuojančių lytinius santykius. Vertina nuoširdumą, užuojautą, atsakomybę, teisingumo principus, toleranciją. Humanistinė etika kritikuojama dėl asmenybės subjektyvaus aspekto suabsoliutinimo, visuotinai priimtų principų neigimo; tai laikoma antihumaniška simuliacija, individualistinės dorovės kraštutinės sampratos įtvirtinimu.
1386