humanitãrinė téisė, tarptautnė humanitãrinė téisė, tarptautinės viešosios teisės normos, reguliuojančios kariavimą, kariaujančiųjų ir neutralių valstybių santykius. Skirta apsaugoti civilius gyventojus, sužeistuosius bei ligonius karius, karo belaisvius ir kitus asmenis, t. p. kultūros paveldo, civilinius ir ypač pavojingus objektus, pvz., branduolines elektrines, užtvankas ir kita. Pagrindiniai humanitarinės teisės principai ir normos įtvirtinti 1899 ir 1907 Hagos konvencijose dėl karo įstatymų ir papročių (Lietuva neprisijungusi), keturiose 1949 Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos (Lietuvoje įsigaliojo 1997) ir jų 1977 papildomuose protokoluose dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (Lietuvoje abu įsigaliojo 2001) ir dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos.
Tarptautinės teisės karo sritį imta humanizuoti 19 amžiuje. Buvo sudaromi kariaujančių šalių karo vadų susitarimai dėl karo belaisvių, sužeistųjų ir ligonių, dėl karo ligoninių apsaugos. 19 amžiuje humanitarinei teisei įtakos turėjo Krymo karas (1853–56) ir Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinis karas (1861–65). 1864 Ženevos konvencijoje numatytos Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto veiklos funkcijos. Šiuolaikinės humanitarinės teisės plėtros pradžia laikomos 1899 ir 1907 Hagos taikos konferencijos.