huritų kalba

hurtų kalbà, viena azijanitų kalbų.

Paplitimas

Antrame tūktantmetyje prieš Kristų buvo paplitusi Mesopotamijos ir Sirijos šiaurinėje dalyje kartu su semitų, hetitų, luvių ir kitomis kalbomis. Mitanijos karalystės (17–14 a. pr. Kr.) kalba. Vartota ir hetitų; per huritus jie perėmė Babilonijos kultūrą.

Rašto paminklai

Išlikę trečio–antro tūkstantmečio prieš Kristų tekstų (dažniausia fragmentų), užrašytų huritų kalbos tarmėmis. Seniausias rašto paminklas iš 19–18 a. prieš Kristų. Kita tarme rašytas Mitanijos karaliaus Tušrato dantiraštinis laiškas Egipto faraonui Amenchotepui III (14 a. pr. Kr., Amarnos lentelės). Dantiraštinių huritų kalba tekstų rasta hetitų karalių archyve (14–13 a. pr. Kr., prie dabartinio Boǧazköy), Ugarite (šumerų–akadų–huritų žodyno fragmentas, 14–13 a. pr. Kr.) ir kitur.

Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje huritų kalba greičiausiai buvo mirusi. Kai kurie kalbininkai (I. Djakonovas ir kiti) huritų kalbą ir jai artimą urartų kalbą sieja su kaukaziečių šiaurės rytų grupės kalbomis.

1124