hustų judjimas, 15 a. čekų religinis, tautinis ir socialinis judėjimas.
Judėjimo priežastys ir pradžia
Inicijavo J. Husas ir jo šalininkai (husitai). Judėjimą, iš pradžių daugiausia nukreiptą prieš Katalikų Bažnyčios piktnaudžiavimus ir siekiantį religinio atgimimo, parėmė karalius Vaclovas IV ir bažnytinė valdžia. Konfliktas tarp bažnytinės valdžios ir husitų kilo po to, kai J. Husas ir jo pasekėjai pradėjo ginti kai kurias radikalias J. Wycliffe’o pažiūras (Bažnyčia jas buvo pasmerkusi). Prahos universiteto valdžiai (vyravo vokiečių tautybės asmenys) atsisakius jas skelbti, J. Husas iš Vaclovo IV išgavo dekretą dėl čekų tautos balsų daugumos universitete pripažinimo. Husitų judėjimas įgavo tautinį pobūdį. Dauguma vokiečių dėstytojų paliko universitetą, o J. Husą ir jo šalininkus apšaukė eretikais. 1412, husitams pasisakius ir prieš indulgencijų dėl nuodėmių atleidimo pardavinėjimą, nuo jų nusisuko ir Vaclovas IV, bet husitų veikla susilaukė čekų bajorų ir miestiečių pritarimo.
Husitų karai
Konstanco susirinkimo nutarimu sudeginus J. Husą (1415) ir jo bendražygį Jeronimą Prahiškį (1416), kilo čekų protestai. Judėjimas pradėjo įgauti vis radikalesnį pobūdį. 1417 husitų paskelbtuose Keturiuose Prahos straipsniuose buvo reikalaujama, be kita ko, ir Bažnyčios turto sekuliarizavimo bei grįžimo prie apaštalinio skurdo. 1419 kilo Prahos miestiečių sukilimas, kuris peraugo į husitų karus ir truko iki 1437. Mirus Vaclovui IV husitai Čekijos karaliumi nepripažino Švontosios Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto I (Vaclovo IV brolio), kurį laikė kaltu dėl J. Huso mirties. Popiežius Martynas V ir Zigmantas I paskelbė prieš husitus kryžiaus žygį. 1420 prie Prahos J. Žižkos vadovaujami husitai sumušė kryžininkus. Kitas garsus husitų karvedys – Prokopas Didysis. Kautynėse husitų kariai pasirodė drausmingesni ir kovingesni nei kryžininkai. Husitai, gindami savo žemę ir tikėjimą, turėjo moralinį pranašumą. Be to, jie įvedė ir karinės taktikos naujovių – įsitvirtindavo kariniu požiūriu svarbiausių kalvų viršūnėse, įsirengdavo lauko stovyklas, apjuostas grandinėmis sutvirtintų karinės gurguolės vežimų (vadinamasis vagenburgas), pirmieji plačiau pradėjo naudoti lauko artileriją – vežimais gabenamus art. pabūklus, atkakliai persekiodavo ir siekdavo sunaikinti nugalėtą priešo kariuomenę (šauktiniai bajorai dažniausia puldavo plėšti priešo stovyklą), dėl to husitai pasirodė pajėgūs įveikti gerokai gausesnes kryžininkų armijas. Jų 1422, 1426, 1427, 1431 kryžiaus žygiai į Čekiją nepavyko. Savo ruožtu husitai surengė karo žygių į Vengriją, Saksoniją, Bavariją, Moraviją; didžiausi įvyko 1427–28 ir 1429–30. Per 1433 žygį husitai niokojo Vokiečių ordino valdas, pasiekė net Baltijos jūrą. Kryžiaus žygių nesėkmės ir husitų žygiai privertė Martyną V ir Zigmantą I ieškoti kompromiso.
Kita vertus, karai smukdė krašto ūkį. Tarp husitų išsiskyrė nuosaikieji – taurininkai (atstovavo kilmingiesiems ir viduriniojo sluoksnio miestiečiams, siekiantiems kompromiso su katalikais) ir radikalieji – taboritai (atstovavo žemutiniams visuomenės sluoksniams). Taurininkai, skirtingai nuo taboritų, ryžosi tartis. 1433 jie su Katalikų Bažnyčios atstovais ir Zigmantu I pasirašė Prahos kompaktatus (pagal juos Čekijoje komuniją buvo galima priimti abiem būdais, Prahos arkivyskupą turėjo rinkti Čekijos seimas). 1434 Lipanų mūšyje jungtinė katalikų ir taurininkų kariuomenė sumušė taboritus. Pavieniai taboritų būriai kovojo dar iki 1437. 1437 Zigmantas I tapo Čekijos karaliumi, bet naujasis Prahos arkivyskupas J. Rokycana popiežiaus niekada nebuvo patvirtintas. 1462 popiežius Pijus II atmetė Prahos kompaktatus. Doktrinos požiūriu nuosaikieji pamažu suartėjo su Katalikų Bažnyčia, bet išsaugojo organizacinį ir kulto savarankiškumą. 1485 jie su katalikais Prahos kompaktatų pagrindu sudarė susitarimą ir uždraudė religines kovas. Husitai, nepatenkinti nuosaikiųjų bažnyčia, įkūrė Broliškosios vienybės draugiją, pasisakančią už grįžimą prie ankstyvosios krikščionybės nuostatų. Ši draugija išgyveno iki 16 a. ir susiliejo su protestantais. Čekijos husitų (taurininkų) bažnyčia oficialiai išsilaikė iki 1620 (Baltojo kalno mūšis). Husitų bažnyčia vėl atsikūrė po I pasaulinio karo (1914–18) kaip Čekoslovakijos husitų bažnyčia.
Lietuvos ryšiai su husitais
Lietuva, kovodama su Vokiečių ordinu, suartėjo su Čekijos husitais. Jogailos žmonos Lenkijos karalienės Jadvygos iniciatyva 1397 prie Prahos universiteto įkurtos Lietuvių kolegijos studentai klausė J. Huso paskaitų ir pamokslų. 1410 Žalgirio mūšyje kartu su Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariais kovojo J. Žižkos vadovaujamas čekų dalinys; po pergalės, kuri buvo naudinga ir husitams (susilpnino Vokiečių ordiną – svarbiausio priešininko Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto I – sąjungininką), J. Husas parašė sveikinimo laišką Jogailai. 1413 į Lietuvą Katalikų Bažnyčios reformų propaguoti buvo atvykęs Jeronimas Prahiškis. Pirmojo kryžiaus žygio metu (1420) Prahos taurininkai pasiūlė Čekijos karaliaus vainiką Jogailai arba Vytautui. Jogaila, spaudžiamas katalikų, ypač vyskupo Z. Oleśnickio, atsisakė. Vytautas dėl taktinių priežasčių (spaudimo Vokiečių ordino šalininkui imperatoriui Zigmantui I) sutiko priimti į savo globą husitus; vietininku (įgaliotiniu) pasiuntė kunigaikštį Žygimantą Kaributaitį; šis 1422 05 atvyko į Prahą su apie 7000 karių. Vokiečių ordinui su Lenkija ir Lietuva pasirašius Melno taiką (1422) ir dėl popiežiaus spaudimo Žygimantas Kaributaitis iš Čekijos 1423 buvo atšauktas. 1424 jis prieš Vytauto ir Jogailos valią su savanorių daliniu vėl išvyko į Čekiją. Remiamas husitų Žygimantas Kaributaitis iš pradžių buvo vienas realių pretendentų į Čekijos karalius (netapo, nes jo kariuomenė nesugebėjo užimti Karlsteino pilies, kurioje buvo saugomos karališkosios regalijos), pasiskelbė husitu, iki 1434 buvo vienas žymių husitų karvedžių, siekė taurininkų ir katalikų kompromiso.
1412