Ibiza (katalonų k. Eivissa; Ibisà, Eivisà), sala Viduržemio jūroje, Balearų salyne, Pitiusų salų grupėje. Priklauso Ispanijai. Plotas 572 km2. 151 800 gyventojų (2020). Krantai vingiuoti, daug įlankų, kyšulių. Paviršius kalvotas, didžiausias aukštis 475 m (Atalajos kalnas). Karstinės reljefo formos, urvai (Covas Santasas, Cava de San Marça). Pušynai, pajūryje palmės. Ibiza su gretimomis mažomis salomis, akvatorija tarp Ibizos ir Formenteros salų (priekrančių ekosistemos), abiejų salų lagūnos, druskos gavybos plotai (Las Salinas), Ibizos miesto senamiesčio architektūra, Ibizos ir Formenteros salos archeologiniai paminklai – pasaulio paveldo vertybė (1999).
Ibiza
Ūkis
Ibizos miestas
Sodininkystė (auginama migdolai, fikusai, citrinmedžiai, alyvmedžiai). Žvejyba. Didžiausias miestas – Ibiza (51 100 gyventojų, 2020); jame yra prekybos, žvejybos ir keltų uostas, archeologijos, pūnų muziejai. Ibizos miesto senamiestyje (Dalt Vila) išliko finikiečių gyvenvietės Sa Caleta (8 a. pr. Kr.–6 a. pr. Kr. pradžia) liekanos, nekropolis Duig de Molins (7 a. pr. Kr.–7 a. po Kr.), renesansiniai gynybiniai įtvirtinimai – gynybinė siena (pastatyta ant romėnų pamatų 1585, architektas G. B. Calvi) su 5 vartais ir 7 bastionais, pilis (8–18 amžius). Turizmas. Smėlio paplūdimiai. San Antonio, Cala Salados, Santa Eulalijos kurortai.
Istorija
Saloje nuo 1970 vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Manoma, sala buvo apgyventa neolito laikotarpiu (4860–4450 prieš Kristų). Iš pradžių žmonės gyveno grupėmis dideliuose urvuose, nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų gyvenvietes (Puig de Ses Torretesas) kūrė aukštesnėse vietovėse. Vertėsi žvejyba, medžiokle, rinko maistą. Mirusiesiems iš akmens luitų statė didelius kapus (Ca Na Costos megalitiniai kapai Formenteros saloje). Garbino Deivę motiną ir Žemę motiną (ant uolų sienų rasta jų piešinių). Naudojo lipdytą lygią (indai rutulio formos su ąselėmis) keramiką, akmeninius ir kaulinius įrankius; akmeniniai įrankiai (trintuvai, grūstuvai, rėžtukai) daryti iš vietos klinties ar smiltainio.
Bronzos amžiaus pradžioje pradėta naudoti metalą; rasta vario dirbinių, datuojamų 1000–650 pr. Kr., greičiausiai naudotų mainams. 7 a. pr. Kr. salą kolonizavo finikiečiai. Jie pastatė Ibizos miestą tvirtovę, uostą ir nekropolį.
146 pr. Kr. Ibiza prijungta prie Romos, gavo konfederato statusą (faktiškai – autonomiją); 70 po Kr. Romos imperatorius Vespasianas Ibizos miestui suteikė municipalinio miesto teises (Ibiza prarado ankstesnę autonomiją). Nuo 4 a. Ibiza su Formenteros sala priklausė Romos imperijos Balearų provincijai.
425 po Kr. Ibizos miestą sugriovė vandalai iš Šiaurės Afrikos, 693 jis atiteko arabams (prasidėjo maurų antplūdis). 707 Ibizą užėmė Abdalla, Maljorkos užkariautojas. 859 į salą įsiveržę normanai ją (ir miestą) nusiaubė. 1087 Ibiza tapo nepriklausoma.
1235 ją užkariavo katalonai. 1286 Ibizos ir Formenteros salas aneksavo Maljorkos karalystė. 1554 princas Pilypas II pavedė Romos inžinieriui G. B. Calvi pastatyti miesto gynybinę sieną (baigta 1585).