idiogrãfiniai metòdai (gr. idios – savas, savitas + graphō – rašau), tyrimo būdai, kuriais tiriami pavieniai reiškiniai, įvykiai, individai, atskleidžiami jų elgesio dėsniai. Priešingi nomotetiniams metodams.
Idiografiniai metodai dažniausiai apima asmeninių dokumentų (laiškų, dienoraščių, autobiografijų), kartais asmens rašto, balso, gestų analizę, taip pat platesnių dalykų, pavyzdžiui, gyvenimo tikslų, aptarimą.
Vienas labiausiai paplitusių idiografinių metodų yra psichobiografijos metodas (vieno žmogaus, dažniausiai politinio ar visuomenės veikėjo, psichoanalizės metodas ir tuo metodu pagrįstas žmogaus gyvenimo aprašymas). Psichobiografijos metodą vieni pirmųjų taikė psichoanalitikai. Austrų psichologas ir psichiatras S. Freudas žmogaus asmenybės formavimąsi ir elgesį interpretavo pirmiausia biologiniu požiūriu, psichologizavo socialinius ir politinius reiškinius. Pirmas psichobiografijos metodo veikalas apie Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento T. W. Wilsono gyvenimą buvo A. ir J. George’ų knyga Woodrow Wilsonas ir pulkininkas House’as (Woodrow Wilson and Colonel House 1956).
Pirmasis idiografinius metodus ir nomotetinius metodus ėmė skirti vokiečių filosofas W. Windelbandas. Jis mokslus skirstė į idiografinius, tiriančius unikalius kultūros reiškinius, ir nomotetinius, tiriančius dėsningus gamtos reiškinius. 1937 idiografinių metodų sąvoką įvedė Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas G. W. Allportas. Pasak jo, asmenybę galima ištirti tik tokiais metodais. Psichologai iki šiol polemizuoja, kurie šių metodų (nomotetiniai ar idiografiniai) labiau tinka asmenybei tirti, jai psichologiškai diagnozuoti.
2271