Iẽvaras, Iẽvaro pyn, tradicinė lietuvių rugiapjūtės pabaigtuvių šventė. Švęsta iki 19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pradžios (kai kur ir ilgiau); buvo aukojama žemės ir derliaus deivei. Ievaro šventę mini M. Pretorijus (17 amžius).
Baigiant pjauti rugius buvo paliekamas nenupjautų rugių plotelis, vadinamas ievaru, kurį pjovėjai apstodavo ratu, o rišėjos, apsisukusios rankas skarele ar prijuoste (manyta, kad plika ranka gali įžeisti dievybę), juos ravėdavo. Išravėto ievaro vidun padėdavo duonos, druskos, sūrio, kad žemė netaptų bevaisė, sakydami: Davei man, žemele, duodam ir tau. Tikėta, kad pjaunant rugius derliaus dievybė traukiasi į nenupjautą plotą, kol galiausiai pasislepia paskutiniame pėde. Vėliau rugius supindavo į kasą ir palenkdavo į šeimininko sodybos pusę. Rišėjos, nuskynusios varpas, iš jų pindavo vainiką. Šeimynykščiai iškilmingai sutikdavo iš laukų grįžtančius pjovėjus ir rišėjas, juos apliedavo vandeniu, šaukdami: skalsa, kad kitais metais rugiai derėtų. Paskutinį pėdą ir vainiką pjovėjai įteikdavo šeimininkei linkėdami: Kiek vainike grūdelių, tiek prikulti pūrelių. Šeimininkė, nusilenkusi pjovėjams, juos kviesdavo vidun.
rugių vainikas (1936, fotografas Balys Buračas; Šiaulių Aušros muziejus)
Krikštasuolėje pakabinus vainiką prasidėdavo nuobaigos su apeiginiu alumi, giesmėmis ir šokiais.
Kartais Ievaras laikomas rugių dvasia, kuriai aukos atnašaujamos po rugiapjūtės, arba vaizduojamas gyvybės medžiu.
2271
-jievaras