gimtosios idjos, sąvokos, žinios eksplicitiniu arba tik implicitiniu pavidalu esančios žmogaus prote jam gimstant; priešinamos įgytoms patyrimu. Įgimtųjų idėjų samprata dažniausiai grindžiamas teorinio, intelektinio pažinimo ir mąstymo pagrįstumas bei tvirtumas, juslinio patyrimo neadekvatumas. Įgimtųjų idėjų teorija priskiriama Platonui, bet reikšmingesnė pasidarė naujųjų amžių racionalizme (R. Descartes’as, G. W. Leibnizas). Manyta, kad bent kai kurios idėjos (pavyzdžiui, Dievo, begalybės, substancijos) turi būti įgimtos, nes neįmanoma pateikti patenkinamo jų empirinės kilmės aiškinimo. Įgimtųjų idėjų teoriją kritikavo J. Locke’as ir kiti empiristai. Empiristų ir racionalistų polemikoje svarbiausios buvo ne tiek genetinės psichologijos, kiek logikos (logiškai būtinai teisingų teiginių episteminio statuso) problemos. 20 amžiuje A. N. Chomsky teigė, kad kalbos išmokimo ir vartojimo galimybės paaiškinimas reikalauja postuluoti tam tikras įgimtąsias idėjas ar įgimtus proto resursus.
76