Ignalinà, miestas Lietuvos rytuose, abipus Vilniaus–Daugpilio geležinkelio; rajono savivaldybės centras. 4836 gyventojai (2020).

Apylinkės kalvotos; į rytus nuo Ignalinos tęsiasi Švenčionių aukštuma. Beveik iš visų pusių Ignaliną supa ežerai: iš pietvakarių – Gavys ir Gavaitis, iš vakarų – Palaukinis, Žaliasiai, iš šiaurės ir šiaurės rytų – Mekšrinis, Paplovinis, Ilgis. Plentai į Vilnių, Molėtus, Zarasus, Visaginą, Didžiasalį, geležinkelio stotis. Vyraujanti pramonės šaka – medienos paruošimas ir apdirbimas (miškų urėdija, bendrovės – Imeda, Ignolita, Ignolitos mediena); prie Ignalinos (Strigailiškyje) yra žuvivaisos bendrovė Laukoja. Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Paštas, ligoninė, poliklinika, pedagoginė psichologinė tarnyba. Gimnazija, pagrindinė, muzikos mokyklos, lopšelis‑darželis, moksleivių namai. Etninės kultūros centras, kultūros centras, biblioteka, turizmo informacijos centras, verslo informacijos centras. Turizmas; žiemos sporto centras, Gavio ežero paplūdimys su vandens atrakcionais.

Ignalinos herbas

Į vakarus nuo Ignalinos yra Aukštaitijos nacionalinis parkas, į rytus – Ažušilės draustinis. Laikraščiai: Nauja vaga (nuo 1951), Ignalina (nuo 2000), Mūsų Ignalina (nuo 2003).

Architektūra

Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia Ignalinoje (1999, architektas R. Krištapavičius, © LATGA, 2020, inžinierius V. Dineika)

Miesto stačiakampio plano centrinė dalis susiklostė 20 a. 4 dešimtmetyje, plečiant miestą pagal 1928 projektą. Į stačiakampio formos aikštę sueina keturios gatvės, dvi jų susikerta statmenai ir formuoja neoklasicistinį planą. Miesto centrinėje dalyje vyrauja sovietų okupacijos laikotarpiu statyti 2–4 aukštų mūriniai gyvenamieji namai, visuomeniniai pastatai, išliko ir 20 a. pradžios medinių vienaukščių pastatų.

Vėliau miestas plėstas pagal 1981 (architektas V. Jankauskas) ir 1993 (bendrovė Urbanistika) bendruosius (buvusius generalinius) planus. Senosios geležinkelio stoties aikštėje – Tremtinių paminklas (1989, tautodailininkas J. Jakštas, architektas V. Ozarinskas). 1999 pastatyta moderni Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia (architektas R. Krištapavičius, inžinierius V. Dineika).

2271

Istorija

Pradėjo kurtis prie geležinkelio stoties, pastatytos 1862 nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį. Lietuvių spaudos draudimo metais Ignalinoje veikė daraktorių mokyklos, spaudą platino knygnešiai. 1906 įsteigta mokykla. 1920–39 Ignalina priklausė Lenkijai. Veikė lietuvių Šv. Kazimiero ir Ryto draugijų skyriai. 1939 įsteigta pradinė mokykla.

Prieš II pasaulinį karą dauguma Ignalinos gyventojų buvo žydai, veikė jų mokyklos, dvi sinagogos; 1941 10 nacių Vokietijos okupacinės valdžios nurodymu Ignalinos žydai sušaudyti miške prie Švenčionėlių. 1939–50 buvo valsčiaus centras. 1941–49 iš Ignalinos ištremti 39 žmonės. Po II pasaulinio karo apylinkėse veikė Vytauto apygardos partizanai. 1950 Ignalina gavo miesto teises, tapo rajono centru.

Sovietų okupacijos metais čia plėtota žuvininkystė ir žuvivaisa (buvo vienas svarbiausių jų centrų Lietuvoje). 1997 patvirtintas Ignalinos herbas.

1866 buvo 85 (9 žydai), 1895 – 300 (dauguma žydai), 1931 – 1535, 1959 – 2466, 1970 – 3515, 1989 – 6872, 2001 – 6591, 2011 – 6007 gyventojai.

972

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką