ikona

ikonà (gr. eikōn – atvaizdas), ikoniškàsis žénklas, vaizdis, semiotikoje – tikrovę reprezentuojantis ženklas. Ikona turi vaizduojamojo (reiškiamojo) objekto savybių, yra į jį panaši arba kaip nors jį primena. Jungtinių Amerikos Valstijų semiotiko Ch. S. Peirce’o teorijoje – viena ženklo formų (šalia indekso ir simbolio); jis pagal panašumą su tikrove išskyrė ikonos 3 tipus – paveikslą, diagramą ir metaforą. A. J. Greimo vizualinėje semiotikoje ikoniškumas (iconicité) arba ikonizacija (iconisation) reiškia dirbtinės semiotinės sistemos ir natūraliosios semiotikos santykį. Literatūrinėje semiotikoje ikoniškumas atitinka referencinę iliuziją. Naujoji kritika ikonines kalbos savybes pabrėžia kaip save reflektuojančią poetinę kalbą: tam tikri literatūriniai modeliai ir santykiai yra homologiški neliteratūrinio pasaulio modeliams ir santykiams; literatūros kūrinys gali būti panašus į tam tikrą neliteratūrinę tikrovę, bet jis vertinamas pats savaime (per se), o ne dėl panašumų su ja.