ikonogrãfija (ikono… + gr. graphō – rašau), dailėtyros metodas, kuriuo remiantis tyrinėjamos personažų ir siužetų vaizdavimo dailės kūriniuose taisyklės: aprašomos, sisteminamos būdingos komponavimo schemos, spalvos, figūrų judesiai, atributai, pastovūs ir besikeičiantys vaizdavimo kanonų elementai, nustatomos alegorijos ir simboliai. Padeda išaiškinti dailės kūrinių sukūrimo datą, kilmę, autentiškumą. Ikonografija suformuota 19 a. viduryje prancūzų mokslininkų dailės ir architektūros studijose (A.‑N. Didrono Archeologijos analai / Annales Archéologiques 1844–1881). Taikydami šį metodą bizantiškąją dailę tyrinėjo N. Kondakovas, L. Bréhier (1868–1951), A. Grabaris, viduramžių – É. Mâle’is, pasaulietiškąją – E. Panofsky, kuris išplėtojo ikonografijos principus ir sukūrė ikonologiją (dailėtyros metodą). Šiuolaikinėje dailėtyroje ikonografija derinama su kitais metodais ir dažniausiai taikoma analizuojant sakralinę dailę.
2635