Île‑de‑France (Il de Fránsas), istorinė sritis ir administracinis regionas Prancūzijos šiaurėje.
Administracinis regionas apima Paryžiaus departamentą ir gretimus Aukštutinės Senos, Senos-Saint‑Denis, Marnos slėnio, Oise’os slėnio, Essonneʼo, Yvelines’o, Senos ir Marnos departamentus.
Administracinio regiono plotas 12 011 km2. 12,21 mln. gyventojų (2019).
Centras – Paryžius (2,14 mln. gyventojų Paryžiaus departamente, 2019). 2845 km2 ploto Paryžiaus aglomeracijoje 10,73 mln. gyventojų (2016). Kartais Paryžiaus aglomeracija laikomas visas arba beveik visas Île‑de‑France’o regionas. Île‑de‑France’o administraciniame regione gyvenama apie 9 kartus tankiau negu vidutiniškai Prancūzijoje (gyventojų tankis 1017 žm./km2; 2019).
Apie 25 % Île‑de‑Franceʼo gyventojų yra gimę ne Prancūzijoje (daugiausia Alžyre, Portugalijoje, Maroke, Tunise, t. p. Prancūzijos užjūrio teritorijose Gvadelupoje, Martinikoje).
Paviršius žemas, kalvotas (aukštis 100–200 m; Île‑de‑Franceʼas užima Paryžiaus baseino vidurinę dalį), suskaidytas Senos ir jos baseino upių (Marnos, Orge’o, Bièvre’o, Ourcqo, Oise’os, Loing’o) slėnių. Vidutinių platumų jūrinis klimatas; sausio vidutinė temperatūra 2 °C, liepos 18 °C, per metus iškrinta 600–700 mm kritulių. Diduma Île‑de‑Franceʼo dirvožemių – išplautžemiai. Yra lapuočių, daugiausia ąžuolų ir bukų miškų.
Île‑de‑Franceʼas – ekonomiškai stipriausias Prancūzijos regionas. Jame sukuriama 30,5 % Prancūzijos BVP (2016). Apie 87 % dirbančių gyventojų – paslaugų sferos (bankininkystės, finansų, administracijos, telekomunikacijų, prekybos, transporto) darbuotojai.
Pramonės svarbiausios šakos: automobilių, lėktuvų gamyba, elektronikos, informatikos, chemijos (farmacijos) pramonė. Vadinamuosiuose technopoliuose (Orsay, Massy, Saclay) atliekami branduolinės technikos ir kiti tyrimai. Žemės ūkio svarbiausia šaka – augalininkystė.
Žemės ūkio naudmenos užima 50 % Île‑de‑Franceʼo teritorijos. Dideliuose ūkiuose (vidutiniškai 60 ha) auginama kviečiai, miežiai, cukriniai runkeliai, rapsai, mažuose (vidutiniškai 5 ha) – daržovės, gėlės, vaismedžiai. Regione labai daug kelių. Geležinkelių ir automobilių greitkeliai jungia Île‑de‑Franceʼą su daugeliu Prancūzijos administracinių regionų ir su gretimomis šalimis. Gennevilliers (prie Senos) ir Bonneuil’aus (prie Marnos) upių uostai.
Charles’io de Gaulle’io (Roissy) ir Orly tarptautiniai oro uostai (per metus jie perveža daugiau kaip 100 mln. keleivių). Turizmas (apie 40 mln. turistų per metus); daugiausia lankoma Paryžius, Versalis, Fontainebleau miestai, Disneylando pramogų ir poilsio kompleksas.
Istorija
Merovingų laikais (476–750) vadintas Frankija (Francia). 10–11 a. Frankija apėmė regioną tarp Senos, Marnos, Beuvronne’o, Oise’os, Nonette’os upių. Île‑de‑Franceʼas buvo branduolys teritorijos, iš kurios Hiugas I Kapetas (nuo 987 Prancūzijos karalius) ir jo įpėdiniai išplėtė savo valdžią ir sukūrė Prancūzijos valstybę. Pavadinimas pirmąkart minimas 1429.
15 a. antroje pusėje Île‑de‑Franceʼas buvo karinė provincija (centras – Paryžius), apėmusi teritoriją tarp Pikardijos, Normandijos, Orleanės, Nivernnais ir Šampanės. Nuo 16 a. Île‑de‑Franceʼą administravo gubernatorius (karaliaus vietininkas). 18 a. suskirstyta į Paryžiaus ir Soissons’o intendantūras.
1790 per Prancūzijos revoliuciją Île‑de‑Franceʼo provincija panaikinta, įkurti departamentai. Dabartinio administracinio regiono ribos nustatytos 1959 (tada vadintas Paryžiaus regionu).
Pagal 1976 įstatymą Paryžiaus regiono vietoje įkurtas Île‑de‑Franceʼo regionas.
1850–1950 Île‑de‑Franceʼo gyventojų padaugėjo keturis kartus.
-Frankija; -Francia