Igės, senovės lietuvių rudens ir mirusiųjų pagerbimo šventė. Ilgės švęstos kapinėse ir namuose, nuėmus derlių (spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje), su sudėtinėmis vaišėmis ir aukojimais.
Šventę savo veikaluose mini J. Długoszas (15 amžius), A. Guagnini, J. Łasickis, M. Strijkovskis (visi 16 amžiuje), 1600 Vilniaus jėzuitų kolegijos misionierių pranešime jos minimos kaip mirusiųjų atminimo diena.
J. Łasickis, remdamasis Žemaitijos matininko J. Łaskowskio žiniomis, šventę vadino Ilgėmis (lotyniškai Ilgi), nurodė, kad ji švęsta lapkričio antrą dieną. S. Daukantas Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845) rašė, kad lietuviai ilgėdamiesi mirusiųjų, per Ilges vaišindavo vėles. Per Ilges buvo prašoma dievo Žemėpačio malonių ir dėkojama už derlių, kepama duona (iš pradžių ji buvo skirta protėviams, vėliau ja vaišindavo elgetas), aukodavo gyvulius ir paukščius (dažniausiai avis, gaidžius), vaišindavosi jų virta ar kepta mėsa, gerdavo sambarinį (sudėtinį) alų, dainuodavo ir žaisdavo. Vėlėms po stalais, suolais, į namų kertes numesdavo maisto, nuliedavo pirmus gėrimų lašus. Lankydami mirusiųjų kapus, ant jų padėdavo maisto ir gėrimų (šis paprotys Lietuvos šiaurrytinėje dalyje, lietuvių etninėse žemėse Latvijoje ir Baltarusijoje išliko iki 19 amžiaus pabaigos).
Šiaulių rajono savivaldybės Etninės kultūros ir tradicinių amatų centro Kuršėnuose surengtoje Ilgių šventėje į aukurą pilama gira ir beriami grūdai (2022)
Įsigalėjus krikščionybei Ilges pakeitė Vėlinės.
21 amžiaus pradžioje Lietuvoje prisimenami senoviniai Ilgių papročiai, rengiamos Ilgių šventės, edukacinės programos.
2273