A. Pozzo. Freska Šv. Ignaco Lojolos apoteozė (1688–94, Šv. Ignoto bažnyčia Romoje)
iliuzionzmas, tikrovės imitacija dailėje, architektūroje siekiant suklaidinti žiūrovo jusles, panaikinti meninio vaizdo ir realybės ribą. Iliuzionizmas lubų ir sienų tapyboje atsirado vėlyvojoje antikoje (Pompėjos sienų tapyba), plėtotas 15–16 a. (A. Mantegna, Correggio), suklestėjo 17–18 a. (Pietro da Cortona, A. Pozzo, G. B. Tiepolo, F. A. Maulbertschas). Pasitelkiant linijinę ir spalvinę perspektyvą kurtas objektų trimatiškumo, erdvės gilumos įspūdis – daiktai ir figūros vaizduoti tarsi iš apačios (sotto in su), tapyta optiškai tolstanti architektūrinė aplinka (kvadratūra). Iliuzionizmas paplito ir 16–17 a. architektūroje (A. Palladio, D. Bramante, F. Borromini), molbertinėje tapyboje (J. S. Cotanas, S. van Hoogstratenas, G. Hinzas, C. Gijsbrechtsas). 20 a. iliuzionizmo apraiškų yra siurrealistiniuose (S. Dalí, R. Magritte’o), fotorealistiniuose (M. Morley, Ch. Close’o), oparto (B. L. Riley, V. Vasarely) kūriniuose.