įmagnetjimas, medžiagos savybė magnetiškai poliarizuotis; šią savybę nusakantis vektorinis dydis M (dar vadinamas įmagnetėjimo vektoriumi arba magnetinės poliarizacijos vektoriumi). Magnetinė poliarizacija būdinga magnetikams, pvz.: pereinamiesiems 3d, 4d, 5f, 6d elementams, jų lydiniams, dvivalenčių metalų oksidams arba kitiems sudėtingesniems junginiams. Magnetikuose dėl jų dalelių magnetinių momentų vidinės savitvarkos atsiranda savaiminio įmagnetėjimo sritys (domenai). Šių sričių įmagnetėjimo vektoriai yra įvairios krypties ir medžiagos tūrio bendras įmagnetėjimas lygus nuliui (išskirtasis magnetiko tūris neturi magnetinių polių, to tūrio aplinkoje magnetinio lauko nėra). Tokį magnetiką paveikus pašaliniu magnetiniu lauku domenų magnetiniai momentai orientuojami šio lauko kryptimi – medžiaga įmagnetėja (medžiagos tūrio suminis magnetinis momentas nelygus nuliui ir išskirtasis medžiagos tūris turi magnetinius polius). Įmagnetėjimo procesui būdinga magnetinė histerezė, soties įmagnetėjimas. Įmagnetėjimo vektorius M lygus medžiagos vienetinio tūrio dalelių mikroskopinių magnetinių momentų sumai, kai medžiagą veikia pašalinis magnetinis laukas. Įmagnetėjimo SI vienetas – amperas metrui (A/m). Paramagnetikų magnetinė poliarizacija menka, panaikinus pašalinį magnetinį lauką ji išnyksta. Magnetikų įmagnetėjimas svarbus energetikoje, automatikoje, elektronikoje, informacijos apdorojimo technikoje.
2125