naujai atvykę imigrantai iš Europos Eliso saloje (įlankoje prie Niujorko) 1921

imigrãcija (lot. immigro – apsigyvenu, įsikuriu), užsienio valstybės piliečių ar asmenų be pilietybės atvykimas į valstybę nuolat arba ilgą laiką joje gyventi. Priešinga emigracijai. Imigracijai būdinga ilgalaikiškumas, tuo ji skiriasi nuo laikino asmenų judėjimo, pvz., turizmo, sezoninio darbo arba atvykimo mokslo ar kitais tikslais, nesusijusiais su nuolatiniu gyvenimu valstybėje. Imigracija yra susijusi su politiniais, kultūriniais, ekonominiais, socialiniais, teisiniais bei kitais visuomenės ir valstybės gyvenimo aspektais. Dažniausiai kyla dėl ekonominių priežasčių, nes darbo užmokestis įvairiose šalyse labai skiriasi, todėl darbuotojai vyksta į ekonomiškai stipresnes valstybes siekdami geresnio pragyvenimo. 21 a. pradžioje imigracijai įtakos turi kapitalo ir darbo globalizacija, sparti transporto ir ryšių tinklų plėtra. Įvairiose pasaulio šalyse požiūris į imigraciją skiriasi. Daugelis stiprios ekonomikos šalių taiko griežtus imigracijos apribojimus, kuriuos dažniausiai pateisina ekonominėmis priežastimis (pvz., daugybės neturtingų darbuotojų atvykimas sumažintų visos šalies žmonių pragyvenimo lygį). Dažnai imigracija ribojama ir dėl kultūrinių priežasčių, ypač homogeniškose valstybėse, kuriose pilietybė ilgą laiką priklausė tik asmenims, turintiems gilias istorines šaknis šalyje. 21 a. pradžioje daugelis valstybių ėmė riboti imigraciją kovodamos su terorizmu. Imigraciją aktyviai skatina tik keletas pasaulio valstybių (pvz., Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos, Naujoji Zelandija, Australija; todėl kartais jos vadinamos tradicinėmis imigracijos valstybėmis), bet ir jose prieš leidžiant imigrantams atvykti keliami griežti darbo įgūdžių, ekonominio pajėgumo, sveikatos būklės reikalavimai. Daugelyje valstybių imigracija leidžiama tam tikromis aplinkybėmis, pvz., užimti darbo vietas, kai valstybėje nėra joms tinkamos kvalifikacijos darbuotojų, investuotojams ar verslininkams, santuokos atveju, vadinamojo pilietybės daugeto (turint kelių valstybių pilietybę) atveju ar ieškant politinio prieglobsčio. Kiekvienoje valstybėje egzistuoja imigracijos politika (valstybės požiūris į imigraciją ir jos valdymas). Imigracijos nacionalinė politika dažnai reiškia veiksmingą sienų apsaugą ir imigracijos srautų valdymą valstybės viduje. Ji turi būti ne tik racionali ekonomine bei socialine prasme, bet ir nepažeisti žmogaus teisių. Imigraciją reglamentuoja nacionalinės, regioninės ir tarptautinės teisės normos. Imigracijos politikos ir teisės nustatymas yra kiekvienos valstybės vidaus reikalas. Pvz., Europos Sąjungoje imigracijos klausimas iki 1999 priklausė valstybių narių kompetencijai, bet valstybėms narėms nusprendus vykdyti bendrą imigracijos politiką susidarė sąlygos Europos Sąjungos imigracijos politikai atsirasti. Europos Sąjungos imigracijos politika apima leidimų gyventi Europos Sąjungos šalyse išdavimą, imigrantų šeimos susijungimo teisės įgyvendinimą, teisėtos imigracijos būdus.

Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkas L. Anthony išskiria dvi pagrindines imigracijos teorijas, nagrinėjančias, kaip imigrantai turėtų tapti tos valstybės, į kurią atvyksta, visuomenės dalimi. Pagal asimiliacijos, vadinamąją besilydančio katilo (anglų kalba melting pot) teoriją, imigrantai, atvykstantys iš skirtingų pasaulio valstybių į kurią nors šalį, turėtų greitai susilieti su jos tauta perimdami visus tos tautos kultūros bruožus, tapti tos valstybės visuomenės dalimi atsisakydami savo kultūros, išmokdami tos valstybės kalbą. Ši teorija kritikuojama dėl skatinimo priimti kitos valstybės kultūrą, susilieti su ja, vienos valstybės kultūrą pripažinti pranašesne prieš kitas. Kultūrinio pliuralizmo teorija teigia daugiakultūrį požiūrį į migraciją, nė viena tauta negali būti laikoma pranašesne už kitas. Remiantis šia teorija, imigrantai turi būti skatinami išsaugoti tam tikrus savo kultūros bruožus ir mokytis prisitaikyti prie naujos valstybės kultūros.

ISTORIJA. Apie asmenų judėjimą siekiant nuolatos įsikurti kitur žinoma visais žmonijos istorijos tarpsniais. Naujaisiais laikais didžiausią imigraciją patyrė Šiaurės Amerikos šalys (nuo 18 a. pirmos pusės iš Europos, nuo 20 a. antros pusės ir iš Centrinės Amerikos bei Azijos šalių). Europoje imigracija suintensyvėjo po II pasaulinio karo. Vyko dideli žmonių judėjimai jos viduje (aukščiausią ribą pasiekė Vidurio ir Rytų Europoje žlugus komunizmui), į kai kurias šalis (Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Švediją) atvyko (ypač nuo 9 dešimtmečio) daug imigrantų iš Afrikos ir Azijos šalių. Jungtinių Tautų duomenimis, 20 a. 10 dešimtmečio pradžioje buvo apie 120 mln. ne savo šalyse gimusių žmonių (nuo 1965 jų padaugėjo apie 45 mln.), be to, dar 20–30 mln. gyveno nelegaliai. Daugiausia legalių migrantų buvo Azijoje – 43 mln.; Europoje jų gyveno 25, Šiaurės Amerikoje – 24, Afrikoje – 16, Lotynų Amerikoje – 7, Okeanijoje – beveik 5 milijonai.

1243

Lietuvoje, manoma, vieni pirmųjų kitataučių buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino į Vilnių pakviesti amatininkai ir pirkliai. Šiuo kvietimu šiek tiek daugiau naudojosi vokiečiai.

14 a. pabaigoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo apgyvendinta per Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žygius į Rytus paimtų į nelaisvę totorių, vėliau, ypač 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje, daugiau jų apsigyveno savo noru; manoma, kad 16 a. pradžioje LDK gyveno daugiau kaip 3000–4000 totorių (totoriai. LIETUVOJE). 15 a. pradžioje–16 a. apsigyveno karaimų; dalis dėl vidaus karų pasitraukusių iš Krymo (karaimai. LIETUVOJE). Totoriai ir karaimai buvo apgyvendinami kaimais, daugiausia Ašmenos, Trakų ir Vilniaus apskrityse.

14 a. LDK žemėse apsigyveno žydų, kurie nuo persekiojimų traukėsi iš Vakarų Europos. 15 a. pradžioje LDK jų buvo apie 6000, 16 a. – apie 8000–10 000, 17 a. pabaigoje – apie 32 000. Per 18 a. pradžios marą labai sumažėjus LDK gyventojų, žydų imigracijai susidarė palankios sąlygos. 18 a. viduryje LDK jų gyveno apie 157 000 (apie 5 % visų gyventojų; žydai. LIETUVOJE).

LDK laikotarpiu į lietuvių etnines žemes kėlėsi ir LDK rytinių teritorijų gyventojai gudai, ukrainiečiai, rusai. Daugiausia jų apsigyveno rytiniame lietuvių etninių žemių pakraštyje, ypač Vilniuje. Išskirtinis rusų imigracijos į LDK srautas – 17 a. dėl religinių persekiojimų atsikėlę sentikiai (apgyvendinti Rytų Aukštaitijoje).

Manoma, kad jau ankstyvuoju LDK laikotarpiu lietuvių žemėse gyveno lenkų. Palankesnės sąlygos lenkų imigracijai susidarė po Lietuvos krikšto (1387), nors Lietuvos Statutas varžė užsieniečių (t. p. ir lenkų) teisę LDK įsigyti žemės. Daugiau lenkų apsigyveno lietuvių rytinėse etninėse žemėse, ypač Vilniuje. Lenkų imigracijos į Lietuvą tyrimus apsunkina lietuvių ir gudų polonizacija, ypač paspartėjusi lenkų kalbai tapus oficialia LDK rašto kalba (1697).

1918–40 į nepriklausomą Lietuvą kasmet imigruodavo apie 1000–2000 žmonių. 1939 rudenį į Lietuvą, ypač į Vilniaus kraštą, iš Lenkijos atvyko daugiau kaip 26 000 žm. (apie 11 000 žydų, apie 4000 lietuvių, apie 12 000 lenkų, t. p. rusų, baltarusių); jie traukėsi nuo Vokietijos kariuomenės ir nacių okupacinio režimo.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990–2000 laikotarpiu imigracija į Lietuvą vis mažėjo, 2000 nuolat gyventi atvyko apie 1500 žmonių (mažiausiai nuo 1990). 21 a. pradžioje, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, kasmet į Lietuvą atvyksta apie 4700–5100 žmonių, apie 60 % visų atvykstančiųjų – iš Nepriklausomų valstybių sandraugos šalių.

deportacija

kolonizacija

repatriacija

2457

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką