imitãcija (lot. imitatio – sekimas, mėgdžiojimas), balsų santykiavimo būdas daugiabalsėje muzikoje, kai paskesnis balsas (balsai) tiksliai ar apytiksliai kartoja kitame balse skambėjusią melodiją (temą, garsų seriją, motyvą). Imituojami gali būti ištisi polifoninės ar harmoninės faktūros sluoksniai. Nenutrūkstama imitacija sudaro kanoną. Temą pateikęs balsas vadinamas vedmeniu, imituojantis – sekmeniu. Pagal intervalą tarp vedmens ir sekmens (jų aukščių skirtumą) imitacijos yra kvartos, kvintos, oktavos ir kitos. Sekmuo, lyginant su vedmeniu, gali būti tikslusis ir pakeistasis: apverstasis (inversinis), atgalinis (vadinamasis vėžinis, retrogradinis), pritaikytasis (tonalusis), ritmiškai sustambintas (augmentacinis), susmulkintas (diminucinis). Vedmuo gali būti imituojamas iš dalies keičiant intervalus (laisvoji imitacija) ar griežtai išlaikant tik ritmą (ritminė imitacija).
Imitacija – reikšminga polifonijos priemonė daugelio tautų liaudies muzikoje. Profesionaliojoje muzikoje vartojama nuo 13 amžiaus. Imitacijos technika didelę reikšmę įgavo 15–16 a. (ypač Nyderlandų kompozitorių kūryboje), buvo ištobulinta J. S. Bacho kūriniuose, dažna 20 a. muzikoje. Imitacijos technika yra svarbi muzikinio teminio audinio plėtojimo priemonė, konstruktyviai pagrindžia imitacines formas – motetą, kanconą, ričerkarą, invenciją, fugą, fugetę, fugato, kanoną.
186