Imperatoriaus gvardija

Imperãtoriaus gvárdija (Garde impériale), Prancūzijos kariuomenės rinktiniai daliniai. Įkurta 1805 imperatoriaus Napoleono I iniciatyva. Imperatoriaus gvardija priklausė visų rūšių kariuomenės daliniai: pėstininkai, kavalerija, artilerija, laivynas. Paskyrimas į Imperatoriaus gvardiją buvo laikomas garbe. Kandidatai turėjo būti kariuomenėje atitarnavę ne mažiau kaip 5 metus, dalyvavę ne mažiau kaip 2 karo kampanijose, nepriekaištingo elgesio. 1807 (kitais duomenimis, 1809) Imperatoriaus gvardija buvo padalyta į Senąją ir Jaunąją (tuo laiku Senoji imperatoriaus gvardija buvo Ispanijoje, todėl Napoleonas I karui su Austrija sukūrė Jaunąją imperatoriaus gvardiją). Imperatoriaus gvardiją sudarė įvairių tautų atstovai (prancūzai, lenkai, vokiečiai ir kiti); į Imperatoriaus gvardiją nebuvo priimami tik ispanai ir jiems giminingų tautų atstovai. Imperatoriaus gvardijos kariai turėjo įvairių privilegijų (gaudavo didesnį nei kiti kariai atlyginimą, geresnius ginklus, uniformas ir kita), o išėję į atsargą didesnę pensiją, žemės iš valstybės fondo, sužaloti per karo veiksmus buvo apgyvendinami Invalidų namuose. 1812 Imperatoriaus gvardiją sudarė keturios pėstininkų ir viena kavalerijos divizija, artilerijos brigada (apie 25 000 karių ir apie 120 pabūklų). 1815, Prancūzijoje atkūrus Burbonų valdžią, Imperatoriaus gvardija išformuota. 1854 imperatoriaus Napoleono III iniciatyva atkurta. 1870, žlugus II imperijai, Imperatoriaus gvardija vėl buvo panaikinta.