imunoterãpija (imuno… + terapija), gydymo metodas, kuriuo moduliuojama imuninės sistemos veikla. Taikoma kai kuriems piktybiniams navikams, autoimuninėms, alerginėms, infekcinėms ligoms gydyti, organizmo atsparumui stiprinti. Imunoterapija skirstoma į pasyviąją ir aktyviąją. Pasyviąja imunoterapija gydomi kai kurie piktybiniai navikai – į organizmą suleidžiama antikūnų (B ląstelių limfomoms, krūties vėžiui gydyti) arba limfocitų (pvz., naviką infiltruojančių limfocitų), pasiutligė (leidžiama serumo su antikūnais). Aktyvioji imunoterapija būna nespecifinė (gydoma citokinais) ir specifinė (alergenais, vakcinomis). Citokinai (interferonai – IFN, interleukinai – IL) vartojami kai kurioms vėžio formoms (pvz., IFNα, IL‑2 – inkstų vėžiui, melanomai), kitoms ligoms (pvz., IFNβ – išsėtinei sklerozei, IFNγ – granulomatozei) gydyti. Aktyviąja specifine imunoteraoija gydant alergines ligas mažos alergeno dozės švirkščiamos po oda, lašinamos po liežuviu norint susilpninti organizmo reakciją į alergeną (hiposensibilizacija). Susilpnintų bakterijų lizatais, iš jų išskirtomis ribosomomis, augalų ekstraktais (imunostimuliatoriais) stengiamasi padidinti organizmo atsparumą infekcinėms ligoms. Aktyvioji specifinė imunoterapija (pvz., vėžio vakcinos) bandoma taikyti onkologijoje.
1432