indeksãvimas, įstatymais ar susitarimais nustatomas įvairių pajamų, piniginių reikalavimų dydžių ir turto vertės koregavimas infliacijos sąlygomis.
Indeksavimu siekiama išlaikyti realų piniginių reikalavimų, gyventojų perkamosios galios ir vidutinių realiųjų pajamų lygį infliacijos sąlygomis, suderinti pajamų kitimą su infliacijos tempais, kompensuoti (visiškai ar iš dalies) dėl pabrangusių vartojimo prekių ir paslaugų patiriamus nuostolius. Indeksavimas yra vienas gyventojų apsaugos nuo infliacijos būdų; atliekamas pagal kainų indeksą proporcingai perskaičiuojant (padidinant) pajamas (darbo užmokestį, pensijas, pašalpas, stipendijas, kitas išmokas), piniginius reikalavimus, bankų indėlius ir kita, t. p. įvairių kontraktų, projektų, kreditų sumas, turto, vertybinių popierių vertę.
Yra 2 pagrindiniai gyventojų pajamų indeksavimo būdai: laukiamasis (perskaičiuojama atsižvelgiant į prognozuojamą vartojimo prekių kainų ir paslaugų tarifų didėjimą) ir retrospektyvusis (skaičiuojama atsižvelgiant į įvykusį prekių kainų ir paslaugų tarifų padidėjimą).
Gali būti ir mokesčių indeksavimas, kai pakeičiamas gyventojų pajamų mokesčio kai kurių elementų (pvz., neapmokestinamojo minimumo, lengvatų, nuolaidų) dydis.
Indeksuojant naudojami įvairūs kainų indeksai, pvz., mažmeninių kainų (indeksuojant gyventojų pajamas), didmeninių kainų (dažniausiai indeksuojant vertybinių popierių vertę), rečiau – eksporto prekių kainų ar nacionalinės valiutos kurso pasikeitimo.
Dėl indeksavimo atsiradusiam skirtumui padengti dažniausiai naudojamos biudžeto (valstybės, savivaldybės) lėšos (kai indeksavimas atliekamas vykdomosios valdžios sprendimu), kartais – konkrečios įmonės, organizacijos ar banko lėšos (pvz., kai jie savarankiškai nusprendžia indeksuoti savo darbuotojų darbo užmokestį ar klientų indėlius). Indeksavimas gali būti automatinis (kai darbo užmokesčio, įvairių išmokų, įsipareigojimų ir kitų dydis tiesiogiai susietas su kainų indeksu) arba atliekamas atitinkamu vyriausybės nutarimu.
Indeksuoti darbo užmokestį kai kuriose Europos šalyse pradėta 20 a. 3 dešimtmetyje, daugelyje šalių indeksavimas paplito 8–9 dešimtmečiais.
Lietuvoje vyriausybė, atsižvelgdama į kainų indekso didėjimą, atlieka darbo užmokesčio, pensijų, socialinių išmokų indeksavimą keisdama bazinės algos, neapmokestinamojo minimumo, bazinės pensijos ar socialinės išmokos dydį. Automatinis minimalių išmokų dydžių indeksavimas nenumatytas.
2166