indnų mùzika. Ryškiai skiriasi Šiaurės, Centrinės ir Pietų Amerikos indėnų muzikos stilistinės ypatybės. Šiaurės Amerikos rytuose muzikos savitumą išsaugojo irokėzai, Didžiųjų Lygumų stepių zonoje – sijai, vakarų ir pietvakarių Amerikos dykumose – pueblai, navahai, zuniai, hopiai ir kitos gentys.
Transą sukeliančios Šiaurės vakarų Amerikos indėnų genčių dainos ir šokiai panašūs į eskimų dainas. Britų Kolumbijos genčių muzikos stilius unikalus. Jam būdinga vienu atraminiu tonu pagrįsta muzikos dermė, nuolatinis garsų apdainavimas pustonio ir mikrotonų intervalais, burdonas. Būgnų šokius ir ritualus išlaikė Kanados šiaurėje gyvenančios gentys. Dogribų genties dainos, kurioms būdinga 3 dalių metras, sudėtingas ritmas ir labai greitas tempas, panašios į piečiau gyvenančių navahų ir apačių dainas.
Algonkinų gentys daug muzikos bruožų perėmė iš irokėzų, pueblų ir Oklahomos indėnų. Jų repertuarą sudaro javų (kukurūzų), karo bei Taikos pypkės (calumet) šokiai, antifoninis dainavimas su šokiais ir kita. Antifoniškai dainuoja ir abnakai, penobskotai, čerokiai (Šiaurės Karolinoje), seminolai (Floridoje), krikų ir jučių gentys (Oklahomoje) bei irokėzai. Irokėzų repertuarą sudaro 4 skirtingi muzikos stiliai: gydymo ritualų ir individualios vyrų dainos, karo dainos ir dainos apie gyvūnus, 2 dalių erelio šokiai, žemdirbystės ritualų responsorinės dainos.
Didžiųjų Lygumų indėnų (dakotų) muzikoje ryšku keletas skirtingų muzikos stilių, iš kurių minėtina individualios vadinamosios sapnų dainos, kolektyviniai 2 dalių metro karo šokiai (dar vadinami žolės šokiais) ir 3 dalių metro rateliai. Melodijos išplėtotos, dažnai pradedamos aukštesnėmis intonacijomis, kurios pamažu leidžiasi, būdingi šuoliai. Falcetu dainuojančius vyrus dubliuoja moterys (oktava aukščiau); būdinga dažni balso glissando. Didžiųjų Lygumų indėnų šokius dažniausiai šoka vyrai solo, bet išliko ir ritualinių bei bendruomeninių porinių šokių. Šokiams būdinga intensyvėjantis ritmas, garsėjanti muzika. Greta šio dramatiško atlikimo stiliaus esama ir ramaus pobūdžio gydymo, Saulės šokio dainų. Saulės šokiui, kurį atlieka tik vyrai, kartą per metus susirenka visa gentis; dainuojama ir šokama ratu, beveik nejudant.
Vakarų Amerikos dykumų indėnų gentys išlaikė apeigų folklorą (vizijoms sukelti, gydyti ir mirties apeigoms). Paplitusios mitologinės baladės. Jų melodijos siauros apimties ir paprasto ritmo, lygaus (nepulsuojančio), ramaus dainavimo būdo. Iš vartojamų instrumentų populiariausi jučių brūklys ir pimų apversto krepšio pavidalo būgnas. Pueblų gentys išsaugojo nemaža senosios religijos bruožų, ritualų ir savitą muziką. Jų muzikos stiliui būdinga sodrūs atlikėjų tembrai, preciziškas chorinis dainavimas, šūksniai, gyvūnų garsų pamėgdžiojimai. Svarbūs karo šokiai, per Kalėdas ir kitas šventes atliekami matačinos šokiai (pritariama smuiku ir gitara; 16 a. šį šokį išplatino ispanų pranciškonai). Jų šokiai griežtai apibrėžti, tiksliai surepetuoti, jiems pritariama dainomis ir būgnais. Arizonos zuniai ir hopiai bei Rio Grandės slėnio tevai atlieka dainas ir šokius su kaukėmis, lietaus, kukurūzų bei kitų javų derliaus šokius ir dainas. Lietaus ir krepšių šokius šoka vyrai dainuodami ir pritardami barškalais. Kukurūzų šokius šoka vyrai ir moterys kartu pritariant solistams ir chorui. Melodijos struktūra 3 dalių, greitėjančio tempo ir aukštesnio registro vidurinėje dalyje. Skirtingų 2 dalių sandarą turi gretimų kiovų ir komančių genčių šokami vadinamieji bizonų ir kitų žvėrių bei erelio šokiai.
Sėsliai gyvenančių pietvakarių Amerikos (Arizonos ir Naujosios Meksikos) genčių – pimų, papagų, zunių ir havasupų – muzika ryškiai skiriasi nuo klajoklių navahų bei apačių muzikos stiliaus. Jam būdinga fanfarų intonacijos, ryškūs mušamųjų ritmai. Mušami tylaus garso vandens būgnai. Paplitę karo ir Pejotės kulto, dvasių šokiai su kaukėmis, kukurūzų malimo dainos. Apačiai dar šoka persirengėlių šokius, skirtus kalnų dvasioms. Žinomos navahų ir apačių religinės gydymo apeigos (trunka iki 9 parų), per kurias muzika yra viena antgamtines gydomąsias jėgas sukeliančių galių.
Būdingas 20–21 a. reiškinys, vienijantis visos Šiaurės Amerikos indėnus, yra jų visuotiniai susirinkimai bei dainavimo ir šokių varžybos, vadinamos powwow. Jos vyksta skirtingose vietose, dažnai didžiuosiuose miestuose, kur gyvena didelės indėnų bendruomenės. Skiriama šiaurės (tankus būgnų mušimo ritmas, greitas tempas, aukšto registro dainavimas) ir pietų (lėtas tempas, žemas registras) powwow muzikos stiliai. Powwow sambūriai dažniausiai pradedami karius šlovinančiomis dainomis.
Centrinės Amerikos indėnų muzika tirta mažiau nei Šiaurės Amerikos. Apie ikikolonijinių civilizacijų muzikos kultūrą žinoma labai mažai. Išliko tik pieštų ar raižytų muzikantų ir šokėjų figūrų. Meksikoje kas mėnesį būta ritualų, kuriuose dalyvaudavo šimtai šokėjų ir muzikantų su puošniais kostiumais. Profesionaliais muzikantais galėjo tapti tik kilmingieji ir dvasininkai. Buvo paplitęs responsorinis dainavimas; spėjama, vartotos sudėtingos dermės ir akordai, kompozicijos turėjo aiškią struktūrą, grindžiamą melodijų ir metrų kaita. Kai kurios muzikos ypatybės išliko atokiose, sunkiai prieinamose kaimo vietovėse. Meksikos šiaurėje gyvenančių jakvių dabartinė muzika artima Šiaurės Amerikos pietvakariuose gyvenančių pueblų stiliui (šokami tie patys matačinos šokiai, griežiama į smuiką ir arfą panašiais instrumentais). Jakviai išsaugojo elnio, kojoto ir kitų gyvūnų vadinamąsias dramas, kurių kiekviena atliekama tik jai būdingu stiliumi: pvz., elnio dainos dainuojamos vidutinio garsumo balsu, kiti atlikėjai pritaria lazdelėmis mušdami vandenyje plūduriuojantį moliūgą; kojoto drama dainuojama žemu, gargaliuojančiu balsu šokėjams brūžinant apžergtą lanką, pritariama barškalais, prie šokėjų blauzdų pririštais varpeliais.
Šiaurės Meksikoje gyvenančių actekų palikuonių jučių muzikai būdinga laisvo metro dainos, siauros apimties (dažniausiai tercijos) dermėmis grindžiamos melodijos. Serių ir gretimų genčių muzika gimininga Arizonos dykumose paplitusiam muzikos stiliui, kuriam būdinga ilgos epinio pobūdžio dainos. Huaičolai (spėjama, plačiai paplitusio Pejotės kulto pradininkai) išsaugojo Pejotės dainas, vadinamąsias hikuli. Savitas daugiabalses kompozicijas, atliekamas Pano fleitomis, išlaikė taraskanai (Michoacáno valstija).
Ispanų kilmės muzikos įtaka ypač ryški miestuose ir jų apylinkėse gyvenančių indėnų bendruomenėse. Ypač populiarių Centrinėje ir Pietų Amerikoje fiestų muzika jungia tradicines senąsias indėnų melodijas su europietiškosios muzikos ypatybėmis, pvz., populiarių šokių moros y cristianos, conquista ar santiaguitos muzika siejama su Europoje viduramžiais plitusių ritualinių šokių muzika. Centrinėje Amerikoje, ypač Pietų Meksikoje ir Gvatemaloje, ryšku afrikietiškų ritmų poveikis, kartu su gitaromis ir smuikais naudojami afrikietiškos kilmės instrumentai (pvz., ksilofonai).
Pietų Amerikos indėnų muzika labai įvairi. Senosios muzikos tradicijų daugiausia išsaugojo atokiose vietovėse (pvz., Anduose) įsikūrusios gentys. Apie dabartinėje Peru teritorijoje gyvavusios inkų civilizacijos muziką žinoma nedaug. Iš piešinių uolose žinoma, kad inkai naudojo Pano fleitas ir okarinas, rengė įvairius ritualus, kuriuose dalyvaudavo muzikantai ir šokėjai. Kaip ir actekų bei majų valstybėse, muzikantais galėjo tapti kilmingieji arba dvasininkai. Žemdirbyste besiverčiantys dabartiniai Peru indėnai dainuoja unisonu su fleitų pritarimu. Skersine fleita ir būgnu atliekamos muzikinės kompozicijos yra inkų švenčių (vyksta per vasaros solsticiją) svarbiausias muzikinis akcentas. Populiariausias Andų indėnų porinis šokis nayno šokamas pučiant Pano fleitas. Andų indėnų muzikai būdinga pentatoninės dermės, savitas jų derinimas su diatoninio pobūdžio G dermės Pano fleitų skambesiu. Dar naudojami kriauklių trimitai, liutnios tipo styginis instrumentas čiladoras. 20 a. tarp Pietų Amerikos indėnų paplitusias gitaras, arfos ir smuiko tipo instrumentus atvežė ispanai. Ispanų muzikos įtaka ypač ryški miestuose. Pajūrio vietovėse susiklostė savitas kreolų muzikos stilius.
Amazonės baseino indėnų genčių muzikoje Europos tradicijų įtaka ne tokia ryški. Būdinga iš inkų perimtos pentatoninės ir dar senesnės 3–4 garsų dermės. Venesueloje gyvenančių motilonų ir Ekvadore gyvenančių dživarų genties indėnų dainų melodijos anhemitoninės, grindžiamos tercijos atramomis. Kartais jos atliekamos heterofoniškai. Patagonijoje dainuojamos polifoninės dainos, vyrauja vidutinio tempo ir vidutinio garsumo dainavimo būdas. Daugiausia paplitę mušamieji instrumentai ir fleitos.
Pirmosios žinios apie indėnų muziką yra iš 16 amžiaus. Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is esė Apie žmogėdras (Des cannibals 1580) pirmasis rašė apie Pietų Amerikos indėnų dainas, apibūdino jų melodijos ypatybes. 1890–91 J. W. Fewkesas pirmasis užrašė Šiaurės Amerikos indėnų (pasamokvodų, zunių ir hopių) muziką fonografu. Pirmosios žymios indėnų muzikos tyrinėtojos buvo A. Cunningham Fletcher ir F. Densmore (parašė monografijas apie čipevų, Tetono sijų, papagų, čoktavų, seminolų ir kitų indėnų genčių muziką), vėliau ją tyrė H. H. Roberts, G. Herzogas, B. Nettlis, D. P. McAllesteris, A. Merriamas.
L: F. Densmore The American Indians and Their Music New York 1926; D. P. McAllester Indian Music of the Southwest Colorado Springs 1961, North American Native Music Berkeley 1980; A. Merriam Ethnomusicology of the Flathead Indians Chicago 1967; R. Stevenson Music in Aztec Inca Territory Los Angeles 1968; B. Nettl, G. Behagué Folk and Traditional Music of the Western Continents New Jersey 21973.
3096