„Index librorum prohibitorum“ („Draudžiamųjų knygų sąrašas“), Katalikų Bažnyčioje – knygų, kurias aukščiausioji bažnytinė valdžia draudė leisti, skaityti ir platinti, sąrašas. Viena cenzūros priemonių. Index librorum prohibitorum buvo sudarinėjami siekiant išsaugoti tikėjimo grynumą ir dorą. 1559 popiežius Paulius IV išleido pirmąjį Index librorum prohibitorum, jį sudarė 3 dalys: pirmojoje nurodyti autoriai, kurių visos knygos be išimties (opera omnia) uždraustos, antrojoje – autoriai, kurių kai kurie veikalai uždrausti, trečiojoje – nežinomų arba naudojančių slapyvardžius autorių veikalai bei nurodyti bendri draudimai. Popiežius Pijus IV bule Dominici gregis (1564) paskelbė naują Index librorum prohibitorum, kurį sudarė specialiai sušaukta Tridento susirinkimo komisija. Valdant popiežiui Pijui V cenzūrą vykdė Indekso kongregacija, jos funkcijos išsamiai apibrėžtos popiežiaus Siksto V konstitucijoje Immensa Aeterni Dei (1588). Pradėta leisti vietos reikalams pritaikyti Index librorum prohibitorum (Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pritaikytas Index liborum prohibitorum išleistas 1603, 1604, 1617; t. p. Vilniaus vyskupų ediktais bei potvarkiais buvo uždraustos protestantų knygos; jie patys laikyti eretikais). Cenzūros potvarkius, susijusius su Index librorum prohibitorum, kodifikavo popiežius Leonas XIII konstitucija Officiorum ac munerum (1897), ja remiantis buvo sudarytas naujas Index librorum prohibitorum. Nuo 1908 Indekso kongregacijos įgaliojimus toliau vykdė Šventosios Oficijos kongregacijos Indekso skyrius. 1948 buvo sudarytas paskutinis Index librorum prohibitorum, galiojo iki 1966. Pagal Bažnyčios dokumentą Integrae servande (1965) nebebuvo galima pasmerkti autoriaus neišklausius jo nuomonės. Nuo 1966 Šventosios Oficijos kongregacija pertvarkyta į Mokslo ir tikėjimo reikalų kongregaciją, ji panaikino Kanonų teisės kodekso kanoną, kuriame buvo nurodytos draudžiamųjų knygų rūšys, ir bausmes (paskelbė, kad Index librorum prohibitorum turi tik moralinę reikšmę).
193