Ìndijos mitològija, ndų mitològija, Vedų laikotarpio mitai susiklostė antro tūkstantmečio pabaigoje–pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. Pagrindiniais laikomi kosmogoniniai (turi daug variantų) mitai. Pasak jų, prieš sukūrimą tvyrojo chaosas, visata kilo iš vandenų (brahmanos), devai ir asurai sutirštino vandenį, susiformavo žemė. Kitame variante pasakojama, kad iš vandenų atsirado kiaušinis, iš jo po metų gimė kūrėjas Pradžiapatis (arba kūrėjas Brahmanas). Kiaušinis pasidalijo į auksinę ir sidabrinę dalis, iš kurių atsirado dangus ir žemė. Užrašyti žemės atsiradimo ir kiti variantai: kad ją iš vandenyno dugno dumblo sukūrė Pradžiapatis (Jadžurveda), kad žemė ir saulė kilo iš lotoso, kuris plaukiojo pirmykščiuose vandenyse. Vėlesnėje literatūroje rašoma, kad visata buvo sukurta iš pirmojo žmogaus Purušo, paaukoto dievams, kūno dalių, yra versija, kad iš žirgo (Brihadaranjakos komentarai). Kūrimo, kaip aukojimo rezultato, mito variantuose minimi dievai Višnus (Atharvaveda), Višvakarmanas, Tvaštaras, Brihaspatis, sakoma, kad iš Purušo burnos kilę brahmanai, rankų – kšatrijai, klubų – vaišijai, kojų – neliečiamieji. Pagrindiniu mitų ciklu laikomi mitai apie Indrą (jo kovos su demonais Vritra, Valu, Šušna ir kitais).
Aukščiausieji panteone buvo 33 (įvairiuose šaltiniuose minimi 333, 3306 ir 3339) dievai (Agnis, Brihaspatis, Soma, Sarasvatė, Indra, Rudra, Vajus, Vatas, Pardžanja, Varuna, Mitra, Surjas, Pušanas, Višnus ir kiti, deivė Ušasė). Dievų svarbiausios grupės – vasai, rudrai, aditjai, marutai, t. p. ašvinai. Nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų klostėsi hinduizmo mitai. Jie užrašyti Mahabharatoje, Ramajanoje, Puranose ir vėlesniuose vidurinių amžių tekstuose sanskritu ir kitomis kalbomis. Svarbiausiais dievais imta laikyti Brahmą, Višnų ir Šivą. Pradėtas garbinti turto dievas Kubera, jakšų (lobių saugotojų) valdovas. Sunyko Indros, Agnio, Surjos, Somo ir Vajaus kultai. Panteone svarbūs liko ašvinai, Sarasvatė, Tvaštaras. Garbinti žemesnieji dievai, dievybės, įvairius objektus ir vietas globojančios dvasios. Skiriama daugiau demonų grupių – dievų priešai asurai (svarbūs mitai apie jų ir dievų kovas), žmonių priešai rakšasai (trukdo aukoti dievams) ir pišačai (siunčia ligas). Plėtojami (apie marutus, vasus, rudrus) ir kuriami nauji mitų siužetai apie suparnus (mitinius paukščius) ir nagus (mitines būtybes, pusiau gyvates). Į panteoną įtraukti Garuda, Hanumanas, Surabhė. Svarbus mitų motyvas apie asketus išminčius. Pagrindiniais laikoma mitų ciklai apie Šivą ir Višnų (ir jo avataras). Susiklostė deivių Gangos, Lakšmės (pavidalai – Radha, Rukminė, Syta) ir Devės (maloningieji pavidalai – Gauri, Parvatė, Uma, rūstieji – Bhairavė, Čandė, Durga, Kali), dievų Skando ir Ganešo mitų ciklai ir kultai. Iš Vedų mitų perimtas siužetas apie nemirtingumo gėrimą somą (pavadinamas amrita).
Puranose žemė aprašoma kaip plokščias diskas, kurio centre yra Meraus kalnas. Aplink jo viršūnę sukasi saulė, mėnulis ir žvaigždės. Virš žemės esantys 6 dangūs, žemės apačioje – 7 požemio pasauliai (gyvena nagai ir kitos mitinės būtybės), po jais – 7 pragarai (naraka), po pragarais gyvenąs drakonas Šeša. Buvo sukurta visatos cikliškumo teorija (hinduizmas).
Budizmo svarbiausi mitai klostėsi nuo apie 6 a. pr. Kr. iki maždaug 10 amžiaus. Pagrindinis šaltinis, iš kurio atkuriami hinajanos krypties mitai, yra Pali kanonas (1 a. prieš Kristų). Mahajanos krypties budistų tekstai buvo kuriami nuo maždaug 1 a. pr. Kr. iki maždaug 10 a., mitams atkurti svarbesniais laikoma Tauriojo lotoso sūtra (Saddharmapundarykasūtra), Laimingosios žemės aprašymas (Sukhavatyvjūha), Įžengimo į Lanką sūtra (Lankavatarasūtra), vadžrajanos krypties mitai atkuriami iš Gujasamadžatantros (3 a.) ir Hevadžatantros (6–7 amžius). Panteonui priklausė daugelio budizmą išpažįstančių tautų ir genčių dievai ir dievybės, kultūriniai herojai. Iš Vedų ir hinduizmo laikotarpių mitų perimta dievų Brahmos, Šakro (atitinka hinduistų Indrą), Višnaus, Ganešo kultai, mitų siužetai apie nagus ir kitas mitines būtybes, lokapalus (pasaulio šalių sergėtojus), gandharvus.
Kosmogoniniuose mituose pasakojama, kad egzistuoja nesuskaičiuojamai daug pasaulių, jie grupuojami į sistemas. Kiekvienas pasaulis apibūdinamas kaip vandenyje plūduriuojantis plokščias diskas, jį supa oras, o orą – erdvė (akaša). Pasaulio centre stovi milžiniškas Meraus (Sumeraus) kalnas, aplink jį sukasi saulė, mėnulis ir žvaigždės. Merų juosia kalnų 7 grandinės, kurias vieną nuo kitos skiria ežerai. Aplinkui kalnų grandinę pasaulio vandenyne išsidėsčiusios 500 salų. Už kalnų yra 4 žemynai (rytuose – Pūrvavidehas, pietuose – Džambudvypas, vakaruose – Aparagadanas, šiaurėje – Utarakurus). Po žeme gyvena pretai (dvasios, negalinčios patenkinti alkio), dar giliau yra pragaro įvairios pakopos. Budizmo mitologijoje dievai (visi gyvena Meraus kalne arba virš jo) sudaro hierarchines klases (devalokus). Žemiausiai gyvena Dhritaraštras, Vyrudhakas, Vyrupakšas, Vaišravanas, valdantys gandharvus, kumbhandus (dvasių klasė), nagus ir jakšus (pusdievių klasė). Virš jų, Meraus viršūnėje, yra 33 dievų dangus, kuriam vadovauja Šakras. Virš Meraus, oro pilyse, yra 4 dangūs – troškimų sfera (kamavačara arba kamadhatas) – jamas, tušitas, nirmanaratis, paranirmitavasvavartinas. Juose gyvena ne tik dievai, bet ir žmonės, gyvuliai, asurai, kurių veiklos pagrindinis motyvas – siekis patenkinti savo troškimus. Skiriamos formą turinti (rūpavačas arba rūpadhatas) ir formos neturinti (arūpavačaras arba arūpadhatas) sferos, tai atitinkamai aukštesnysis ir žemesnysis Brahmos dangūs. Dievus, kaip ir kitas būtybes, veikia karma, jų įtaka pasaulio įvykiams nėra lemiama, būtybės egzistavimas dievo pavidalu laikoma pereinama forma samsaroje (gimimo ir mirčių rate).
Nuo 6 a. pr. Kr. Indijoje klostėsi džainizmo mitai. Jie atkuriami iš džainų kanono (užrašytas 3 a. pr. Kr. pradžioje). Siužetams būdinga griežta klasifikacija, sistemiškumas, hierarchija. Kosmogoniniuose mituose pasakojama, kad visatą sudaro pasaulis ir nepasaulis (šiame yra tik erdvė – akaša, jos neįmanoma suvokti ar į ją įsiskverbti), juos skiria trisluoksnė bedugnė iš vandens ir dviejų vėjo sluoksnių. Pasaulis apibūdinamas kaip esantis piramidės formos, dažniausiai – kaip sudarytas iš 3 nupjautų kūgių, kurie laikomi atitinkamai 3 pasauliais – apatiniu (Adholoku), viršutiniu (Ūrdhvaloku) ir juos jungiančiu viduriniu (Madhjaloku). Apatinį sudaro 7 sluoksniai pragarų. Vidurinio pasaulio centre yra apskritas žemynas Džambudvypas, aplink jį – daugybė koncentriškais ratais išsidėsčiusių vandenynų ir žemynų. Džambudvypo centre stovi pasaulio kalnas Mandaras (vėlesniuose tekstuose vadinamas Merumi), laikomas pasaulio centru. Aplinkui plyti rojaus 3 giraitės, kiekvienoje yra po 4 šventyklas ir lotoso ežerus. Kalnų 6 grandinės, einančios iš vakarų į rytus, dalija Džambudvypą į 7 žemes. Žemyną juosia deimantinė siena, ją – grotos iš brangakmenių, sienoje ir grotose yra į keturias pasaulio šalis atsiveriantys vartai. Už Džambudvypo plyti vandenynas, jame yra salų 4 grandinės, t. p. salos, kurios priklauso saulėms, mėnuliams ir vandenyno valdovui Sušthitai. Viršutinis pasaulis sudarytas iš 10 (švetambarų tekstuose) arba 11 (digambarų tekstuose) sluoksnių ir atitinkamai 62 arba 63 posluoksnių. Sluoksniai padalyti į šiaurinę ir pietinę dalis, sudaro savarankiškas dangaus 2 karalystes. Mituose minima daugybė dievybių, jos t. p. skirstomos į rūšis ir porūšius, sakoma, daugiausia jų gyvena viduriniame pasaulyje. Dievybių, gyvenančių apatiniame ir viršutiniame pasauliuose, skiriamos keturios grupės – dvi požemio (bhavanavasinai ir vanamantarai), šviesulių (džjotiškiai, gyvena tarp žemės ir viršutinio pasaulio) ir dangaus (vaimanikai, gyvena viršutiniame pasaulyje, jiems paklūsta pasaulio šalių sergėtojai lokapalai).
P: E. Tiomkinas, V. Ermanas Senovės Indijos mitai Vilnius 1998.