Indokinijos karas

Indoknijos kãras, Prancūzjos–Vietnãmo kãras, Vietnamo komunistinių jėgų (Vietmino) karas su Prancūzija, vykęs 1946–54.

Karo priežastys

Indokinijos karą sukėlė Prancūzija, siekdama Vietname atkurti savo valdžią. 1946 03 Prancūzija pripažino Vietnamo Demokratinę Respubliką nepriklausoma (nepriklausomybė 1945 09 paskelbta Hanojuje Vietmino), bet tik kaip Prancūzijos sąjungos narę, t. p. pasiliko teisę laikyti jame savo kariuomenę.

Karo eiga

Karo pradžia – 1946 11 Hai Phonge įvykęs Vietmino ir Prancūzijos karinių dalinių ginkluotas susirėmimas. Iki 1950 iniciatyva kare priklausė Prancūzijai. Iš pradžių jos kariuomenę sudarė 90 000, vėliau – 250 000 karių. Iki 1946 pabaigos Prancūzijos kariuomenė užėmė beveik visus didžiausius Pietų ir Vidurio Vietnamo pietinės dalies, iki 1948 – ir Šiaurės Vietnamo miestus (1947 02 17 Hanojų), pradėjo kontroliuoti svarbiausius kelius ir pajūrio regionus. Vietmino kariniai daliniai pradėjo partizaninį karą. Prancūzijai padėjo jai remiant 1949 okupuotoje Vietnamo dalyje įkurtos Vietnamo Valstybės (sostinė Saigonas, vadovas buvęs imperatorius Bao Dajus) kariuomenė (karo pabaigoje buvo apie 215 000 karių). Vietminas, palaikomas komunistinių valstybių (daugiausia Kinijos Liaudies Respublikos ir SSRS), sukūrė didelę ir gerai ginkluotą kariuomenę (vyriausiasys vadas Vo Nguyen Giapas) ir 1950 pabaigoje perėmė karinę iniciatyvą. 1950 užmezgė diplomatinius santykius su komunistinėmis valstybėmis; jo vyriausybę pripažino SSRS.

Prancūzijos jūrų desantininkai išsilaipina Anamo pakrantėje (1950)

prancūzų belaisviai po Dien Bien Thu mūšio (1954)

Jungtinių Amerikos Valstijų politika

Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) iš pradžių vengė kištis į Indokinijos karą. Komunistų ekspansija Pietryčių Azijoje (1949 jie įsigalėjo Kinijoje, 1950 komunistų valdoma Šiaurės Korėja pradėjo karą su Pietų Korėja ir kita; Korėjos karas), jų įsigalėjimo Indokinijoje pavojus vertė JAV keisti tokią politiką ir paremti Prancūziją. 1950 02 jos pripažino Vietnamo Valstybę, 1952 padengė 33 %, 1953 – 40 %, 1954 – 80 % Prancūzijos karinių išlaidų Vietname.

Karo pabaiga ir padariniai

1953 pabaigoje Vietmino kariniai junginiai užėmė beveik visą Šiaurės Vietnamą. 1954 03 13–05 07 Prancūzijos kariuomenė buvo sumušta prie Dien Bien Phu. Pralaimėjimas tapo Prancūzijos kolonijinės valdžios Indokinijoje pabaiga (Prancūzijos kolonijinė imperija).

1954 04 26–07 21 Ženevos konferencijos (dalyvavo Didžiosios Britanijos, JAV, SSRS, Prancūzijos, Kinijos Liaudies Respublikos, Vietnamo Demokratinės Respublikos, Vietnamo Valstybės, Kambodžos ir Laoso atstovai) susitarimu karo veiksmai Indokinijoje nutraukti, pripažinta Vietnamo, Kambodžos ir Laoso nepriklausomybė. Sudarytos dvi kariavusių šalių kariuomenių persigrupavimo zonos (į šiaurę nuo 17 lygiagretės – Vietnamo Demokratinės Respublikos, į pietus – Vietnamo Valstybės). Per 300 dienų iš visų trijų Indokinijos šalių (Vietnamo, Kambodžos ir Laoso) turėjo būti išvestos svetimų valstybių karinės pajėgos. Faktiškai Vietnamas buvo padalytas į dvi valstybes – į Šiaurės Vietnamą (Vietnamo Demokratinę Respubliką) ir Pietų Vietnamą (Vietnamo Valstybę). 1956 08 turėjo būti surengti tarptautinės komisijos stebimi visuotiniai rinkimai ir atkurta šalies vienybė, bet to nebuvo padaryta.

Indokinijos karas sustiprino vietinių ir tarptautinių komunistinių jėgų įtaką Indokinijoje ir paskatino JAV vėliau tiesiogiai įsikišti į Vietnamo reikalus (Vietnamo karas, 1964–75).

-Vietnamo–Prancūzijos karas

L: D. Lancaster The Emancipation of French Indochina London 1961; B. Fall Indochine 1946–62: chronique d’une guerre révolutionnaire Paris 1962.