Indonèzijos istòrija

Ikikolonijiniai laikai (iki 16 a.)

Ikikolonijiniais laikais Indonezija nebuvo vieningas politinis vienetas, todėl šio laikotarpio salyno istorija yra įvairių etnosų ir viduriniais amžiais susikūrusių valstybių istorija. Jau nuo seno labiau išsivysčiusiems rajonams buvo būdingi bendri kultūros bruožai, o vidurinių amžių stipriausios valstybės siekė įsivyrauti visame salyne, todėl naujausių laikų Indonezijos valstybė nėra tik kolonializmo padarinys.

Indonezijos salos gyvenamos nuo seniausių laikų – čia gyveno dar pitekantropai. Ilgainiui iš Pietryčių Azijos žemyninės dalies kėlėsi įvairių etninių grupių atstovai, maždaug nuo 16 a. prieš Kristų – dabartinių indoneziečių protėviai. Pirmaisiais amžiais po Kristaus jie naudojo geležį, sukūrė irigacines sistemas, augino ryžius ir prieskonines daržoves. Nuo senovės salynas užėmė svarbią vietą prekyboje tarp Tolimųjų Rytų (Kinijos) ir Pietų Azijos (Indijos) bei Vidurinių Rytų. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Indonezijos salų pirkliai pasiekdavo Rytų Afriką, įkūrė kolonijų Madagaskare. Dėl ryšių su Pietų Azija salyne anksti reiškėsi Indijos civilizacijos įtaka. Nuo 4 a. čia pradėjo plisti hinduizmas (pirmiausia Javoje), vėliau – mahajanos budizmas (ypač Sumatroje), sanskritas (šalia senosios malajiečių kalbos).

Loro Jonggrango hinduistų šventyklų kompleksas Prambanane (10 a. pradžia)

Pradėjo kurtis pirmosios valstybės, ankstyviausios (4–5 a.) jų buvo Taruma ir Kalinga Javoje, Varunadvipa Kalimantane. Jau tada šių valstybių valdovams turėjo įtakos Indijos kultūra (prekybos ryšiai su Kinija buvo nepastovūs, todėl ir kinų civilizacijos įtaka nebuvo reikšminga). Vėliau susikūrė dešimtys valstybių. Didžiausia jų buvo Šrividžajos imperija (7–13 a.) Sumatroje, kuri pajungė Malakos pusiasalį, dalį Javos ir Kalimantano pakrantes (žemėlapis Indonezijos salynas 13–17 a.). Šrividžaja garsėjo budistine kultūra (ypač Palembango vienuolynu) bei galingu kariniu laivynu. Vidurinėje Javoje 8–11 a. klestėjo Mataramo karalystė, kurią iki 856 valdė Šailendrų dinastija. Didingiausias tų laikų paminklas yra budistinė Borobuḍuro šventykla, pastatyta 8–9 a.; t. p. išliko nemažai įrašų ir literatūros kūrinių senąja javiečių kalba. Žlugus Mataramui, 13 a. jo vietoje susikūrė Singosario valstybė, kuri 1292 atrėmė mongolų invaziją į Javą. Jai suirus čia susikūrė Madžapahito imperija (1293–1520), kuri sujungė beveik visą salyną ir dabartinės Malaizijos pakrantės rajonus. Tai buvo didžiausia valstybė per visą Indonezijos istoriją. Madžapahite buvo paplitusios budizmo ir hinduizmo religijos. Imperijos aukso amžiumi laikomas Hajamo Vuruko valdymas (1350–89).

Vidurinių amžių Indonezijos politiniams dariniams būdingi Rytų valstybių bruožai: vyraujanti valstybinė (maharadžos) žemės nuosavybė, biurokratinis aparatas, kaimo bendruomenė – kaip svarbiausias ūkinis ir gamybinis vienetas. Susilpnėjus centrinei valdžiai valstybės neišvengiamai suirdavo.

Indonezijos salynas 13–17 amžiuje

13 a. arabų ir Gudžarato (Vakarų Indija) pirkliai pradėjo salyne skleisti islamą. Naują tikėjimą pirmiausia priėmė Ačės (Aceho) valdovai. Islamo plitimas paspartėjo 15 a., dabartinės Malaizijos teritorijoje susikūrus Malakos sultonatui, kuris kontroliavo prekybą prieskoniais su Europa. 16 a. pradžioje neišlaikiusi konkurencijos ir dėl vidinių vaidų Madžapahito imperija suiro. Nemažai jos aristokratų hinduistų pasitraukė į Bali salą, kur hinduizmas išliko iki šiol. Islamas iš pakrančių 17–18 a. pamažu skverbėsi į centrinius salyno rajonus. Dėl to padidėjo salyno ir žemyninių regionų kultūros skirtumai.

Kolonijiniai laikai (16 a.–1945)

16 a. į salyną pradėjo skverbtis europiečiai, kuriuos pirmiausia domino pelninga prieskonių (cinamono, pipirų, muskato, gvazdikėlių) prekyba. 1511 Malaką užgrobus portugalams, dėl įtakos ir prekybos kontrolės varžėsi kelios musulmonų valstybės, galingiausios jų buvo Ačė Sumatroje, Bantamas Javoje ir Sumatroje, Makassaras Sulawesi, Mataramas Javoje. 1600 Bantame (Javos vakarinėje pakrantėje) įsikūrė britų Ost Indijos bendrovė.

1602 į salyną atsikėlė olandų Ost Indijos bendrovė, kuri 1610 įkūrė savo būstinę Batavijoje (dabar Džakarta). Olandai išstūmė britus, 1641 prijungė Malaką, jėga, grasinimais ir diplomatija monopolizavo prieskonių prekybą. Olandų Ost Indijos bendrovės valdos plėtėsi, įtaka didėjo, ji tapo politine jėga, vietiniai valdovai faktiškai darėsi jos valdiniais, mokančiais duoklę natūra. Portugalams pavyko išsaugoti tik Rytų Timorą, bet jų kultūros įtakos pėdsakų salyne išliko iki mūsų dienų (populiarus muzikinis žanras krončongas ir kita). Dėl prekybos nuosmukio ir finansinių sunkumų 1799 bendrovė bankrutavo, jos valdas ir teises salyne už 134 mln. guldenų įsigijo Olandijos vyriausybė.

Batavija (apie 1780, medžio raižinys)

Per Napoleono I karus Indonezija kartu su metropolija trumpam atiteko Prancūzijai, 1811–16 Javą buvo okupavusi Didžiosios Britanijos kariuomenė; britų administracija uždraudė sultonams turėti kariuomenę, žemę paskelbė kolonijinės valdžios nuosavybe, nuomojama čiabuviams. 1814 Didžiosios Britanijos–Olandijos sutartimi Olandija atgavo savo valdas, bet atsisakė teisių į Malaką, pripažino Ačės nepriklausomybę ir Didžiosios Britanijos suverenitetą Singapūro salai, kurią britai nusipirko iš Johoro sultono. Olandams tvarkytis sekėsi sunkiai. 1825–30 vadovaujant P. Dipo Negoro Javoje vyko religinis karas prieš kitatikių (krikščionių) valdžią; per jį žuvo apie 200 000 vietos gyventojų (jų Javoje tada buvo apie 3 mln.). 19 a. Olandijos valdos plėtėsi, pamažu prijungtos Borneo (Kalimantanas), Celebeso (Sulawesi) ir kitos salos.

1830–70 kolonijinė administracija, siekdama kompensuoti valdymo bei karines išlaidas, taikė vadinamąją kultūrų sistemą (Cultuurstelsel), pagal kurią valstiečiai turėjo ne mažiau kaip penktadalyje dirbamosios žemės ploto auginti privalomus eksportinius augalus: indigamedžius, kavamedžius, cukranendres, tabaką, arbatmedžius, vilnamedžius, šilkmedžius, prieskonines daržoves. Žaliavoms perdirbti vyriausybė statė fabrikus, kurie buvo išnuomojami europiečiams ir kinams. Kolonijinis pelnas sudarė 19–32 % Olandijos biudžeto ir buvo naudojamas geležinkeliams metropolijoje tiesti ir laivams statyti, tolesnei ekspansijai Sumatroje ir kitiems tikslams. Kolonijoje, sumažėjus ryžių pasėlių, badas tapo įprastiniu reiškiniu.

Per 1870–75 reformas buvo panaikintas valstybės monopolis eksploatuoti Indonezijos resursus, leista parduoti žemę vietos gyventojams. Tai Indonezijoje paspartino kapitalizmo plėtrą. Politinė, karinė ir ekonominė integracija (ypač geležinkeliai ir keliai) pamažu kūrė pagrindus Indonezijai susiformuoti kaip vieningai valstybei. Stabilumas sudarė prielaidas daugėti gyventojų (19 a. Javoje jų padaugėjo nuo 6 iki 30 mln.).

keleivinis traukinys Batavijoje (apie 1900)

20 a. pradžioje toliau vyko ekonominiai pokyčiai. Nuo 1905 leista užsienio bendrovių veikla, sparčiai didėjo užsienio investicijų ir eksporto apimtis. Labai padidėjo kaučiuko gamyba (pirmiausia dėl Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos investicijų) ir naftos gavyba (Sumatroje nuo 1884, vėliau Javoje ir Kalimantane), kurią kontroliavo 1890 įkurta bendrovė. 1907 ji susijungė su britų bendrove (pavadinta Royal Dutch Shell). Svarbiomis eksporto prekėmis tapo alavas ir varis. Plantacijų ūkis daugiausia buvo plėtojamas Sumatroje, čia trūko darbo jėgos, todėl Kinijoje, vėliau ir Javoje buvo verbuojami darbininkai, vadinamieji kuliai. 1901 kolonijinė valdžia ėmė vykdyti vadinamąją etiškąją politiką – deklaravo modernios visuomenės kūrimą, sveikatos apsaugos, švietimo sistemos tobulinimą, ūkio plėtrą (kelių ir geležinkelių tiesimą, laivininkystę). Plėtojantis ūkiui, didėjo miestai: 1930 Batavijoje buvo 500 000 gyventojų, dar penkiuose miestuose – po 100–300 tūkstančių.

Kolonijinė valdžia neskatino vietos verslo: 1912 indoneziečiai verslininkai mokėjo 19 % pelno mokestį, europiečiai – 7 %. Vis dėlto pradėjo formuotis vakarietiško tipo vietos buržuazija – kultūros elitas ir verslininkų sluoksnis. Kartu ėmė plisti nacionalizmas, Azijos ir Afrikos šalyse tapatinamas su tautinio išsivadavimo ideologija ir judėjimu. Jis kovoje prieš kolonijinę priespaudą politiniu ir religiniu pagrindu vienijo skirtingas grupes ir tautas. Indonezijoje, kaip ir daugelyje kitų kolonijų, svarbia išsivadavimo kovos paskata tapo Rusijos pralaimėtas 1904–05 karas su Japonija, čia suprastas kaip europinės ir azijinės valstybių konfliktas. 1908 Batavijoje sukurta pirmoji nacionalinė kultūros organizacija Aukščiausiasis siekis (Budi utomo), kuri turėjo apie 40 skyrių ir 10 000 narių. 1912 05 20 (gegužės 20 iki šiol švenčiama kaip Tautinio atgimimo diena) įsikūrė Islamo sąjunga (Sarekat Islam), po kelerių metų tapusi masine organizacija (apie 400 000 narių, daugiausia prekybininkų ir amatininkų). 1914 olandų socialdemokratų, apsigyvenusių Indonezijoje, iniciatyva buvo įkurta Socialdemokratinė asociacija, kuri 1920 priėmė komunistinę programą, o 1924 pasivadino Indonezijos komunistų partija.

20 a. pradžioje, po 30 metų karo, buvo aneksuotos paskutinės valstybės – Ačė (1908) ir Bali (1909). Nyderlandų Indija apėmė visą salyną (išskyrus britų koloniją Sarawaką Kalimantane ir Portugalijai priklausantį Rytų Timorą) ir Irian Baratą – Naujosios Gvinėjos vakarinę dalį, kurią olandai kontroliavo 1919–28.

Kaip ir kitose daugiatautėse šalyse, veikiamos kolonijos modernizacijos kartu su politine indoneziečių bendruomene formavosi atskiros tautos, plėtojosi jų nacionalinė savimonė. 20 a. 2 dešimtmetyje savo etnoregionines organizacijas įkūrė daugelis mažesnių tautų: ambonai, minangkabau, minahasai, sundai, ačiai, batakai ir kitos. Etniniam bendravimui dažniausia buvo vartojama modifikuota malajiečių kalba, kurią vėliau pradėta vadinti bahasa indonesia.

Siekdami neutralizuoti vietinio elito nepasitenkinimą, olandai 1916 įkūrė konsultacinę Liaudies tarybą (Volksraad), kuriai suteikė teisę svarstyti nepagrindinius vidaus gyvenimo klausimus ir teikti pasiūlymus valdžiai. Tai netenkino radikalių nacionalistų ir komunistų. Pastarieji 1926–27 surengė sukilimą Javoje ir Sumatroje; jį kolonijos valdžia lengvai numalšino. Valdžiai atsisakius liberalios politikos, nustojo veikusi Islamo sąjunga, o komunistinis judėjimas neatsigavo iki nepriklausomybės laikų.

3 dešimtmečio pradžioje Leideno universiteto studentai indoneziečiai sugalvojo naują šalies pavadinimą – Indonezija (iki tol vadinta Nyderlandų Indija). 1926 nacionalistai Bandunge įkūrė Studijų klubą, kurio sekretoriumi tapo inžinierius Sukarno. Kitaip nei ankstesni judėjimai, klubas nesiejo Indonezijos nepriklausomybės siekio su religija ar klasine ideologija. Po metų klubas pasivadino Indonezijos nacionaline asociacija, vėliau – Indonezijos nacionaline partija. 1929 Sukarno ir kiti partijos vadovai už raginimą boikotuoti valdžią buvo suimti. 1931 išėję iš kalėjimo jie atkūrė organizaciją nauju pavadinimu Partindo, bet jai teko konkuruoti su naujomis partijomis (Naująja Indonezijos nacionaline partija ir kitomis). Dėl represijų (1933–42 Sukarno buvo tremtyje) išsivadavimo judėjimas platesnio masto neįgavo. Per II pasaulinį karą Indoneziją 1942 okupavo japonai. Siekdama vietos gyventojų paramos, okupacinė administracija padarė nuolaidų šalies elitui: kooptavo į administraciją indoneziečių, leido iš tremties grįžusiems jų lyderiams imtis politinės veiklos, įsteigė Centrinę patariamąją ir vietines tarybas. 1943 03 Sukarno iniacityva buvo įkurta organizacija Liaudies valdžios centras (Putera). Japonai įkūrė jaunimo organizacijas, 1943 10 subūrė savanorių kariuomenę, kuriai vadovavo japonų parengti indoneziečiai. Karui artėjant prie pabaigos, matydami neišvengiamą pralaimėjimą, japonai 1944 09 Indonezijai suteikė savivaldą, 1945 08 – nepriklausomybę.

Nepriklausomybės laikai

1945 08 17 Sukarno vienašališkai, nelaukdamas Olandijos bei Didžiosios Britanijos (jos turėjo priimti Japonijos armijos kapituliaciją) sutikimo, paskelbė Indonezijos nepriklausomybę. Indonezijos centrinis nacionalinis komitetas, atstovavęs pagrindiniams šalies regionams, priėmė konstituciją, pagal kurią Indonezija paskelbta prezidentine respublika. Prezidentu tapo Sukarno. Olandija tikėjosi Didžiosios Britanijos padedama susigrąžinti Indoneziją. Po britų ir indoneziečių karinių pajėgų konflikto 1947 pasiektas susitarimas, pagal kurį Olandija pažadėjo ateityje suteikti Indonezijai nepriklausomybę. Tai netenkino Indonezijos vadovų. Olandai bandė klausimą spręsti politinėmis priemonėmis (įkūrė proolandišką Sundaniečių valstybę Vakarų Javoje ir nepriklausomą Maduros valstybę) ir jėga: 1948 12 19 per policijos akciją prieš teroristus ir nepageidaujamus asmenis Olandijos kariškiai per pusvalandį užėmė laikinąją respublikos sostinę Yogyakartą ir suėmė jos vadovus.

pirmasis Indonezijos prezidentas Sukarno

Olandijos veiksmai Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos buvo įvertinti kaip agresija, kelis kartus svarstyti ir kituose tarptautiniuose forumuose. 1949 06 Olandijos karinės pajėgos pasitraukė iš Yogyakartos. Rugpjūčio mėnesį Olandija paskelbė 1949 12 27 pripažinsianti Indonezijos Jungtinių Valstijų nepriklausomybę (išskyrus Vakarų Naująją Gvinėją, dėl kurios statuso sutarta spręsti vėliau).

1950 08 17 atsisakyta federacinės valstybės sandaros formos, įvesta prezidentinė sistema. Oficialia ideologija buvo paskelbta (išlieka iki šiol) Panča sila (Penki principai): religingumas, humanizmas, vienybė, demokratija ir socialinis teisingumas. Daugiapartinė sistema šalyje, neturinčioje demokratinių tradicijų, negarantavo stabilumo: vyriausybės išsilaikydavo vidutiniškai 1 metus, į politiką kišosi kariškiai, nuolat kildavo politinių skandalų dėl korupcijos, etninių regionų elitas baiminosi javiečių vyravimo, kai kurie regionai net mėgino paskelbti nepriklausomybę (Pietų Molukų respublika 1950, sukilimai Acehe ir Vakarų Javoje). Pasipriešinimas centrinei valdžiai Vakarų Sumatroje, Sulawesi ir kituose regionuose 1956–58 išsiplėtė į atvirą maištą, kuriame dalyvavo ir kariškiai. Politinė krizė įgijo chronišką pobūdį. Prezidento Sukarno nuomone, pagrindinė nestabilumo priežastis buvo ta, kad vakarietiška parlamentinės demokratijos sistema neatitinka Indonezijos tradicijų ir sąlygų ir negali laiduoti šalies vienybės. 1957 02 paskelbtoje Koncepcijoje jis pasiūlė vadinamosios vadovaujamosios demokratijos ir stiprios prezidentinės valdžios idėją. Kariuomenės remiamas Sukarno 1959 07 05 dekretu įteisino savo projektą, suteikiantį labai plačių galių vykdomajai valdžiai, ypač prezidentui (jis sudaro vyriausybę, ministrai atsakingi prezidentui ir kita). Sukarno režimas rėmėsi dviem priešiškomis jėgomis – nacionalistiškai nusiteikusia kariuomene ir Indonezijos komunistų partija, kurios didelę dalį narių sudarė kinai. Tai buvo nepatvarus darinys, todėl režimas neišvengiamai evoliucionavo autoritarizmo ir nacionalizmo link. Labai padidėjo kariuomenės įtaka. Vadinamosios dvilypės funkcijos (dwifungsi) koncepcija skelbė, kad kariuomenė yra ne tik karinė institucija, bet ir autonominė politinė jėga, turinti ypatingų teisių ir istorinę misiją. 1964 įsteigtas Jungtinis funkcinių grupių sekretoriatas Golkar buvo pripažintas vieninteliu teisėtu įvairių grupių (valstiečių, darbininkų, moterų, jaunimo, valstybėd tarnautojų ir kitų) atstovu. Dėl neefektyvios ekonominės politikos ir neracionalių išlaidų prestižinių objektų statybai šalies ūkio plėtra sulėtėjo, padidėjo infliacija ir skola užsienio kreditoriams. Avantiūrizmas reiškėsi ir užsienio politikoje. 1963 aneksuota Vakarų Naujoji Gvinėja (pavadinta Irian Jaya), paskelbta konfrontacijos su Malaizija politika (ją imta laikyti Didžiosios Britanijos imperializmo marionete); Indonezija pretendavo į ypatingą vaidmenį Neprisijungusiųjų šalių judėjime (susikūrė 1961) ir skelbė vadinamųjų naujų kylančių jėgų, t. y. Trečiojo pasaulio, kovą su vadinamosiomis senosiomis smunkančiomis jėgomis, t. y. Vakarų valstybėmis.

Po grupės kariškių mėginimo 1965 09 30 įvykdyti perversmą reali valdžia atiteko generolo Suharto (kariuomenės strateginio rezervo vadas). Kariškiai apkaltino sąmokslu Indonezijos komunistų partiją (nors šios vadovai teigė, kad tai priešiškų karinių grupuočių veikla) ir pradėjo masines represijas. Po kelių mėnesių Sukarno buvo nušalintas nuo valdžios.

Suharto režimas skelbė vadinamąją Naująją tvarką (Orde Baru), kuri iš tiesų buvo tik autoritarinio karinio režimo atmaina. Kariškiai užėmė apie 80 % svarbiausių valstybės tarnybos postų, parlamente vyravo pertvarkytas Golkar, faktiškai tapęs hegemonine partija (60–70 % balsų per rinkimus), 1/4 deputatų tiesiogiai skirdavo karinė vadovybė. Ne rečiau kaip vieną kartą per 5 metus specialiai sušaukiamas Liaudies Konsultacinis Susirinkimas nuolat išrinkdavo Suharto prezidentu (dažniausiai jis užimdavo ir ministro pirmininko postą). Prezidento nurodymu partinę sistemą sudarė dvi valdžios kontroliuojamos opozicinės partijos: Vieningoji plėtros partija (inkorporavusi musulmoniškas partijas) ir Indonezijos demokratinė partija (suvienijusi kitas partijas). Politinės represijos tapo įprastu reiškiniu. Tarptautinėje arenoje režimo orientacija buvo antikomunistinė, provakarietiška (1987–89 nutraukti diplomatiniai santykiai su Kinija), t. p. siekta regioninės valstybės statuso (ypač per 1967 įkurtos ASEAN organizacijos, kurios būstinė buvo Džakartoje, OPEC veiklą ir Neprisijungusiųjų šalių judėjimą), 1976 Indonezija aneksavo buvusią Portugalijos koloniją Rytų Timorą.

Naujosios tvarkos ideologiją sudarė nacionalizmas, kurio svarbiausios nuostatos buvo Panča sila, antikomunizmas, plėtra ir integralumas (visuomenė ir valstybė sudaro harmoningą organinę visumą). Demokratija ir opozicinė veikla buvo kategoriškai atmetamos kaip neatitinkančios nacionalinių ypatybių.

Padidėjusios įplaukos už naftą ir dujas (iki 80 % eksporto vertės), ūkio liberalizavimas (sudarytos palankios sąlygos užsienio investicijoms) ir įgyvendinti penkmetiniai planai garantavo ekonominį pakilimą (kasmet 6 %) ir kapitalizmo plėtrą. Kritus naftos kainoms sparčiai didėjo valstybės skola. Gyventojų gerovė dėl korupcijos (bendrovės kyšiams išleisdavo iki 1/3 pajamų, darbo užmokesčiui – vidutiniškai 8 %) ir didėjančios nelygybės augo lėtai. Beveik visą Suharto diktatūros laikotarpį vyko visuomenės bruzdėjimai, studentų maištai. 10 dešimtmečio pradžioje dėl komunizmo žlugimo ir didėjančio nepasitenkinimo susiformavo platesnis opozicinis judėjimas. Ypač aktyviai reiškėsi universitetų studentai, kurie iškovojo pirmą simbolinę pergalę: 1993 vyriausybė buvo priversta uždrausti loterijas.

studentų demonstracija Džakartoje (1998 05 18)

Demokratinio judėjimo lydere tapusi M. Sukarnoputri (Sukarno duktė) 1996 įkūrė Indonezijos demokratinę kovos partiją. Beprecedentė 1997 ekonominė krizė ir hiperinfliacija ypač skaudžiai palietė neturtinguosius ir vidurinę klasę, destabilizavo politinę padėtį. 1998 pavasarį, kai Suharto be konkurencijos 7 kartą buvo išrinktas prezidentu, miestuose prasidėjo masinės demonstracijos, riaušės ir maištai. 1998 05 21 Suharto atsistatydino, valstybės vadovo postą užėmė viceprezidentas B. J. Habibie. Buvo atšauktas draudimas kurti politines partijas. Per 1999 06 rinkimus daugiausia balsų (33,7 %) gavo M. Sukarnoputri partija, aplenkusi Golkar (22,4 %), ir A. Wahido – masinės musulmonų organizacijos Nahdlatul Ulama (30 mln. narių) vadovo – Nacionalinio atgimimo partija (12,6 %). Liaudies Konsultacinis Susirinkimas prezidentu nelauktai išrinko A. Wahidą (M. Sukarnoputri – viceprezidente). A. Wahido administracija pradėjo vykdyti reformas, bet dėl korupcinio skandalo prezidentui teko atsistatydinti. 2001 07 prezidente tapo M. Sukarnoputri.

Demokratizacijos ir politinio nestabilumo sąlygomis sustiprėjo etniniai ir religiniai konfliktai. Per 1999 08 referendumą Rytų Timoro gyventojai balsavo už nepriklausomybę, į jį po masinių riaušių buvo įvesti Jungtinių Tautų taikdariai; 2002 Rytų Timoras tapo nepriklausomas. Ginkluoti separatiniai judėjimai tęsiasi Acehe ir Irian Jayoje (Vakarų Naujojoje Gvinėjoje), etniniai konfliktai tarp čiabuvių dajakų ir imigrantų maduriečių vyksta Kalimantane. 2002 10 Bali saloje buvo įvykdytas didžiausias teroristinis išpuolis per visą šalies istoriją (apie 190 aukų). Per 2004 04 rinkimus į Atstovų Rūmus daugiausia balsų surinko (ir gavo vietų): Golkar – 21,6 % (128), Indonezijos demokratinė kovos partija – 18,5 % (109), Nacionalinio atgimimo partija – 10,6 % (52), Vieningoji plėtros partija – 8,2 % (58). 2004 10 Indonezijos prezidentu tapo generolas S. B. Yudhoyono (2001 įkurtos Demokratų partijos atstovas; tiesioginiuose rinkimuose gavo 60,6 % balsų, M. Sukarnoputri – 39,4 %).

2870

Naujausieji laikai

2004 12 Pietų ir Pietryčių Azijos šalių pakrantes nusiaubė cunamio bangos; žuvo arba dingo be žinios daugiau kaip 200 000 Indonezijos gyventojų. Nepaisant šių įvykių S. B. Yudhoyono užtikrino Indonezijos ekonominį ir politinį stabilumą, 2009 07 buvo perrinktas kitai kadencijai, o jį remianti Demokratų partija laimėjo daugumą per žemųjų parlamento rūmų rinkimus. Antrosios S. B. Yudhoyono kadencijos metais Indonezija toliau ekonomiškai stiprėjo, tačiau 2013 ūkio plėtros tempai ėmė lėtėti, o aukštus Demokratų partijos ir prezidento administracijos pareigūnus purtė korupcijos skandalai. Šie veiksniai lėmė S. B. Yudhoyono populiarumo nuosmukį. 2014 04 žemųjų parlamento rūmų rinkimus laimėjo Džakartos gubernatoriaus J. Widodo vadovaujama Indonezijos demokratinė kovos partija, tačiau sudaryti valdančiosios daugumos jai nepavyko – vyriausybę suformavo nacionalistinė Gerindra, Demokratų partija, liberalių pažiūrų (ekonomikoje) Golkar, socialiai konservatyvi Vieningoji plėtros partija.

2014 07 prezidento rinkimuose susidūrė su autoritarine praeitimi nesusijęs, paprastų žmonių kandidatu save pateikęs J. Widodo ir buvęs generolas, Suharto žentas P. Subianto, kurio reputaciją temdė kaltinimai žmogaus teisių pažeidimais. Surinkęs 53 % rinkėjų balsų prezidentu tapo J. Widodo. Jo administracija daug dėmesio skyrė infrastruktūros projektams, dalį jų vykdė Kinijos kompanijos, tačiau ekonomika augo santykinai mažiau nei anksčiau (kasmet apie 5 %). Užsienio politikoje J. Widodo rodė artumą musulmonų kraštams – rėmė rohinjų pabėgėlius iš Mianmaro, siekė politinės paramos Palestinai.

Indonezija Jungtinių Tautų narė nuo 1950, OPEC – nuo 1962. Diplomatiniai santykiai su Lietuva užmegzti 1993 07 15.

215

L: B. Dahn History of Indonesia in the Twentieth Century London 1971; R. Cribb, C. Brown Modern Indonesia. A History Since 1945 London 1995.

Indonezija

Indonezijos gamta

Indonezijos gyventojai

Indonezijos konstitucinė santvarka

Indonezijos partijos ir profsąjungos

Indonezijos ginkluotosios pajėgos

Indonezijos ūkis

Indonezijos švietimas

Indonezijos literatūra

Indonezijos architektūra

Indonezijos dailė

Indonezijos muzika

Indonezijos choreografija

Indonezijos teatras

Indonezijos kinas

Indonezijos žiniasklaida

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką