ndų rãštas, Pietų ir Pietryčių Azijos fonografinis skiemeninis raštas. Turi keliasdešimt atmainų. Vartojamas Indijoje, Bangladeše, Pakistane, Nepale, Šri Lankoje ir gretimuose regionuose: šiaurėje – Tibete ir Centrinėje Azijoje iki Mongolijos, pietryčiuose – Birmoje, t. p. Indokinijos pusiasalyje ir Indonezijoje (dažniausiai pateko plintant budizmui).
Viena seniausių indų rašto atmainų yra brahmi (seniausi paminklai yra 3 a. pr. Kr. Ašokos įsakai). Dėl šio rašto kilmės nesutariama. Vieni brahmi, kaip ir jo ilgainiui išstumtą dabartinio Pakistano šiaurėje ir Afganistano rytuose panašiu metu gyvavusį kharošthi, sieja su vakarų ar pietų semitų rašto atmainomis, kiti, daugiausia Indijos raštų tyrėjai, – su trečio–antro tūkstantmečio prieš Kristų Indo slėnio kultūros hieroglifiniu raštu. Brahmi buvo pagrindas kitoms indų rašto atmainoms. Skiriamos indų rašto trys šakos: šiaurės, pietų ir pietryčių. Šiaurės šakai priklauso Guptų valdymo laikotarpiu Indijos šiaurėje išplitęs guptų raštas (4–8 a.), iš kurio rytuose išsirutuliojo nagari (8–11 a.), vakaruose – šarada (8–14 amžius). Iš nagari kilo devanagari (nuo 11–12 a.), nandinagari, bengalų (nuo 11 a.), tibetiečių raštas (nuo 7 a.) ir jo modifikuota forma – lepčų raštas. Iš senovės bengalų rašto kilo orijų (nuo 8–11 a.), t. p. manipuri, maithilių ir kiti raštai. Iš kursyvinės nagari atmainos kaithi susidarė gudžaratų raštas (nuo 16 a.), iš šarados, paplitusios Kašmyre, – landa (10–20 a.), kuris tapo pagrindu gurmukhi raštui (nuo 16 a., patyrė ir nagari poveikį); modifikuota šarada yra ir kašmyrų raštas (nuo 14 a.) bei takri (18–20 amžius). Yra daug šiaurės šakos atmainų greitraščių: kaithi (devanagari paplitimo arealas), mahadžani (Radžasthanas), landa (Sindhas), modi (Maharaštra) ir kiti. Pietų šakai priklauso išnykę archajiški raštai: grantha (6–12 a.), kalinga (6–11 a.), kadamba (5–10 a.). Iš granthos kilo tamilų (nuo 8 a.), malajalių (nuo 12 a.) raštai, kuriems įtakos turėjo ir guptų rašto elementai, iš kadambos per tarpinį senovinį kanadų raštą (10–18 a.) – dabartiniai telugų ir kanadų (abu nuo 18 a.) raštai; grantha turėjo įtakos ir Šri Lankoje paplitusiam sinhalų (nuo 8 a.) raštui, nors jam būdingi ir kadambos elementai. Pietryčių šakai priklauso už Indijos ribų susidarę birmiečių, khmerų, lao, tajų, t. p. kitų Indokinijos pusiasalio ir Indonezijos tautų senieji raštai. Kiekvienas indų rašto ženklas (akšara) žymi skiemenį, sudarytą iš vienos balsės ar priebalsės su balse a (devanagari). Kitos balsės žymimos diakritiniais ženklais (matromis), rašomais virš ar prie raidės arba jos apačioje. Balsės nebuvimas nurodomas apačioje ar viršuje rašomu viramos ženklu. Priebalsių junginiai perteikiami jungiant į ligatūras būdingus skirtingų ženklų elementus, todėl indų raidyno papildomų ženklų yra gerokai daugiau negu pagrindinių. Šiaurės šakos ženklams būdingesnės tiesios linijos, vertikalūs ir horizontalūs brūkšniai, pietų – apvalios formos. Rašoma iš kairės į dešinę.
Ašokos įsakas, iškaltas uoloje viena seniausių indų rašto atmainų – brahmi
171