indùstrinė visúomenė, visuomenė, kurioje vyrauja industrinė gamyba ir jos nulemta modernizacija. Būdinga išplėtota sudėtinga darbo pasidalijimo sistema, siaura darbo specializacija, masinė gamyba didelei rinkai, gamybos ir valdymo automatizacija, mokslinė techninė pažanga. Šie procesai lemia sparčią transporto ir komunikacijos priemonių raidą, didelį gyventojų mobilumą ir urbanizaciją. Pridėtinis produktas, pagamintas klestinčios pramonės, užtikrina pragyvenimo sąlygas žmonėms, susitelkusiems daugiamilijoniniuose miestuose. Kiti industrinės visuomenės požymiai: mažėja santykinis dirbančiųjų žemės ūkyje skaičius, namų ūkis atsiskiria nuo gamybinės sferos, didėja vartojimas ir kyla socialinė gerovė, plinta visuotinis išsimokslinimas ir raštingumas, mažėja giminės, kaip socialinės organizacijos, ir religijos įtaka. Industrinėje visuomenėje susilpnėja šeimos vaidmuo, nes kai kurias jos funkcijas perima kiti socialiniai institutai (pavyzdžiui, švietimo). Daugelis industrinių visuomenių sukūrė tobulesnes valstybės valdymo sistemas (įskaitant biurokratinį aparatą) ir galingas ginkluotąsias pajėgas. Industrinė visuomenė ėmė formuotis Didžiojoje Britanijoje kaip industrializacijos padarinys. Vėliau susikūrė Šiaurės Amerikoje, Europoje, Rytų Azijoje (Japonijoje, Honkonge, Pietų Korėjoje), silpnesnės Indijoje, Meksikoje, Brazilijoje, kai kuriose Afrikos šalyse.
Industrinės visuomenės terminą pirmasis pavartojo prancūzų socialistas utopistas C.‑H. de Saint‑Simonas. Vėliau industrinės visuomenės teoriją plėtojo sociologai A. Comte’as, É. Durkheimas, R. C. F. Aronas (Prancūzija), H. Spenceris (Didžioji Britanija), F. Tönniesas (Vokietija), T. Parsonsas, W. W. Rostowas (Jungtinės Amerikos Valstijos).
2129