infèkcija (lot. infectio – užkratas, užkrėtimas), patogeninių mikrobų ar parazitų patekimas į organizmą ir sąveika su juo. Žmogaus ar gyvūno organizmas, kuriame gyvena ir dauginasi ligos sukėlėjai, vadinamas infekcijos šaltiniu. Mikroorganizmų patekimo vieta (oda, kvėpavimo takai, virškinamasis traktas ir kita) vadinama infekcijos vartais. Infekcijos židiniu (užkrato lokalizacija) vadinama organizmo vieta, kurioje užkratas išsiskiria iš infekuoto organizmo. Infekcija gali plisti kalbant, kosint, čiaudint (oro lašinis perdavimo būdas), per vandenį, maistą (fekalinis‑oralinis būdas), dulkes (oro‑dulkinis), per kraują įkandus nariuotakojui (transmisinis), motinos placentą vaisiui (vertikalusis), kontaktą su oda ar gleivinėmis (kontaktinis), per įvairias parenterines medicinines ir nemedicinines procedūras (dirbtinis užkrato perdavimo būdas). Užkrato sąveika su makroorganizmu priklauso nuo mikrobų gebėjimo įsiskverbti, gaminti nuodus, organizmo atsparumo ir aplinkos veiksnių poveikio (klimatas, mityba, vaistai, skiepai). Patogeniniai mikrobai gali gyventi, daugintis ir išsiskirti iš organizmo nesukeldami organizmo pokyčių; šių mikroorganizmų turintis individas vadinamas užkrato nešiotoju. Kartais veikiant užkratui organizme atsiranda biocheminių arba anatominių pokyčių, bet nepasireiškia ligos simptomų. Tai vadinama slaptąja (latentine) infekcija. Užkrato nešiojimas bei slaptoji infekcija gali skatinti organizmo apsaugines reakcijas (pvz., antikūnų gamybą) ir sužadinti imunitetą (pvz., difterijai, virusiniam A hepatitui, meningokokinei infekcijai). Kitais atvejais slaptoji infekcija reiškia tam tikrą ligos stadiją (tuberkuliozė, B ir C hepatitai, ŽIV infekcija), po kurios infekcija gali suaktyvėti ir sukelti ligos simptomus.

1955

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką