inkorporãcinės kabos, polisintètinės kabos, vienas morfologinės klasifikacijos skiriamų kalbų tipų (greta agliutinacinių, fleksinių ir izoliacinių). Inkorporacinės kalbos yra dauguma Šiaurės Amerikos indėnų ir paleoazijiečių kalbų. Būdingiausias bruožas – inkorporacija, t. y. leksinių ir gramatinių morfemų sujungimas į neįprastai ilgą kompleksą, savo reikšme atitinkantį ištisus sakinius (čiukčių kalba tynkoprantyvatyrkyn ‘užmetu / statau tinklą’, tynerankoprantyvatyrkyn ‘užmetu / statau du tinklus’). Inkorporacinės kalbos turi daug sietinių (leksiškai nesavarankiškų) morfemų, kurių reikšmė dažnai yra platesnė negu įprastõs kaitybinės morfemos ar darybos formanto. Prie vienos leksinės morfemos, kuri egzistuoja ir kaip savarankiškas žodis, gali būti prijungiama gana daug sietinių morfemų, tuomet visas jų kompleksas prilygsta sakiniui. Pvz., eskimų kalba jupikų tarmės žodis kyrgympy ‘vėliava’, prie jo prijungus priesagines morfemas ‑rag’a (mažybinė reikšmė), ‑nljach’ (darymas), ‑tu (gausumas), ‑vrygag’ (greitas veiksmas), ‑na (būsimasis laikas), ‑k’a (tranzityvumas, tiesioginė nuosaka), ‑m (subjekto 1 asmuo), ‑kyn (netiesioginis objektas, 2 asmuo), tampa sakiniui prilygstančiu žodžiu kyrgympy-rag’a-nljach’-tu-vrygag’-na-k’a-m-kyn ‘aš greit padarysiu tau daug vėliavėlių’. Pagal morfemų jungimo principą (nėra fuzijos, morfemų ribos gana aiškios) inkorporacinės kalbos panašesnės į agliutinacines kalbas.
330