nkstų nepakankamùmas (insufficientia renis), išskiriamosios inkstų veiklos sutrikimas, kai pažeisti jų kamuolėliai arba kanalėliai. Dėl inkstų nepakankamumo organizme kaupiasi baltymų apykaitos nuodingų produktų, sutrinka vandens ir elektrolitų, rūgščių ir šarmų pusiausvyra, atsiranda uremija. Inkstų nepakankamumas būna ūminis ir lėtinis. Ūminis inkstų nepakankamumas prasideda per kelias ar keliolika valandų, staiga sumažėjus arteriniam kraujospūdžiui ir sutrikus inksto kraujotakai (po sunkaus sužeidimo, dėl kraujo užkrėtimo), apsinuodijus (chemikalais, nuodingaisiais grybais, vaistais), sergant inkstų uždegimu, susidarius kliūčiai šlapimui nutekėti (sergant inkstų akmenlige), dėl inkstų didžiųjų kraujagyslių trombozės. Ligoniui silpna, jis vemia, viduriuoja, kartais patinsta. Gali prasidėti plaučių, smegenų pabrinkimas, padidėti kalio koncentracija kraujuje ir ligonis gali staiga mirti. Lėtinį inkstų nepakankamumą sukelia lėtinė inkstų liga (glomerulonefritas, pielonefritas), inkstų anomalija. Jis progresuoja keletą metų. Ilgą laiką (1–2 m.) ligonis gali jaustis gerai, būna darbingas, bet inkstų veikla pamažu silpnėja, ilgainiui atsiranda lėtinės uremijos požymių. Atsiradus inkstų nepakankamumui būtina skubi gydytojo pagalba. Gydoma specializuotuose dializės centruose, skyriuose ir poskyriuose, kurių Lietuvoje yra (2005) daugiau kaip 40. Daroma hemodializė, peritoninė dializė, gydoma vaistais. Sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu atliekama inksto transplantacija. Daugiau kaip 1000 žmonių atliekama dializė, apie 400 žmonių gyvena su persodintu svetimu inkstu.
1887