inkvizcija (lot. inquisitio – ieškojimas, tardymas), Katalikų Bažnyčios valdžios ir teismo institucija. Buvo skirta kovai su klaidingu Bažnyčios mokymu. Saugotis klaidingo tikėjimo krikščionys buvo raginami nuo apaštalų laikų (1 Tim 6, 20; 2 Tim 2, 16–17). Krikščionybei tapus valstybine religija pasaulietinė valdžia Bažnyčiai padėjo kovoti su eretikais. Iš pradžių taikyta bažnytinė cenzūra buvo moralinio pobūdžio, vėliau pradėtos taikyti bausmės; pirmoji mirties bausmė (sudeginimas ant laužo) įvykdyta 385 Ispanijoje. Kova su klaidingais bažnytiniais mokymais sustiprėjo viduriniais amžiais prasidėjus katarų, valdiečių ir kitiems eretiniams judėjimams. Su popiežiaus siunčiamais legatais vykdavo ir pamokslininkai (žymiausias jų – Dominykas); 1209 popiežius Inocentas III surengė kryžiaus žygį prieš eretikus. Oficialiai įsteigta 1215 Laterano IV susirinkime (patvirtino popiežius Inocentas III). 1231 popiežius Grigalius IX įsteigė inkvizicijos tribunolus Inquisitio haereticae pravitatis, jie buvo pavaldūs popiežiui, prižiūrėjo dominikonai (Tomas Akvinietis laikomas inkvizicijos teoretiku), vėliau – pranciškonai (iki 15 amžiaus). Inkvizicijos teismo nariai (inkvizitoriai) turėjo lankyti jiems paskirtas teritorijas, aiškinti ir saugoti Bažnyčios tikėjimo grynumą, tirti skelbiamus mokymus ir šalinti erezijas. Teismui vadovavo du inkvizitoriai, jie turėjo vienodus įgaliojimus (tiesiogiai suteikdavo popiežius). Jiems atvykus į paskirtą teritoriją, turėdavo prisistatyti apkaltintieji (apkaltinti erezija reikėdavo dviejų liudininkų, neteisingai apkaltinusieji privalėjo nešioti gėdos drabužį su prisiūtais ugnies liežuviais) arba save kaltinantys klaidatikyste; nustatytas malonės laikas (lotynų kalba tempus gratiae) trukdavo apie mėnesį arba dvi savaites, per tą laiką buvo galima prisipažinti klydus ir atgailauti. Prisipažinusieji būdavo baudžiami švelniau negu atvesdintieji prievarta (popiežiui Inocentui IV leidus 1252 teismai pradėjo taikyti kankinimus); prisipažinusieji turėdavo atgailauti ir visiškai išsižadėti klaidatikystės. Tai padariusieji būdavo paleidžiami su sąlyga, kad atliks atgailą, sunkesniais atvejais baudžiami konfiskuojant turtą arba įkalinant; mirties bausmės skirti bažnytinis teismas negalėjo, kaltinamąjį perduodavo pasaulietiniam teismui, kuris paskirdavo ir įvykdydavo šią bausmę. Inkvizitoriams priimti nuosprendį padėdavo patikėtiniai, jais galėjo būti dvasininkai ir pasauliečiai. Buvo privaloma laikytis teisės proceso nuorodų, nuosprendžiai būdavo skelbiami viešai.
Ispanų inkviziciją (veikė 1478–1834) įsteigė popiežius Sikstas IV. Jis, karaliui Ferdinandui V ir karalienei Izabelei I pageidaujant, didesnę dalį inkvizicija teisių suteikė valstybės valdovams, taip inkvizicija tapo valstybine; jai vadovavo didysis inkvizitoriaus.
Italijoje prasidėjus reformacijai 1542 popiežius Paulius III įkūrė Romos inkviziciją, 1908 popiežius Pijus X ją pertvarkė į Šventojo oficiumo kongregaciją (Sacra congregatio Romanae et universalis Inquisitionis seu Sancti Officii, arba Sanctum Officium). Ji tapo vietine inkvizicija, prefektas buvo popiežius. 1965 reformuojant Romos kuriją popiežius Paulius VI šią kongregaciją pertvarkė į Mokslo ir tikėjimo reikalų kongregaciją, kurios prefektu skiriamas Romos kurijos kardinolas.
Vatikano II susirinkimas (1962–65) priėmė tikėjimo laisvės deklaraciją Dignitatis humanae (1965), popiežius Jonas Paulius II apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente (1994) išreiškė apgailestavimą dėl buvusio nepakantumo ir smurto skleidžiant Bažnyčios mokymą – ypač kai kuriais amžiais. 1998 Vatikane vyko tarptutinė konferencija, skirta inkvizicijai.
Lietuvoje inkvizicijos teismai išplito per Lenkiją. Labiausiai inkvizicija buvo paplitusi 17 amžiuje. K. Liščinskis dėl traktato De non existentia Dei (Apie Dievo nebuvimą 1674–87, neišspausdintas) teiginių, prieštaraujančių Bažnyčios mokymui, 1688 buvo suimtas ir įkalintas Vilniuje. Bažnyčios teismui pasmerkus 1689 Varšuvoje Seimo teismo nubaustas mirties bausme. 1776 Lenkijos ir Lietuvos Valstybės Seimas inkvizicijos teismus panaikino.
L: B. Bennasar L’Inquisition espagnole Paris 1979; L. Biały Dzieje Inkwizycji hispańskiej Warszawa 1989; G. Ryś Inkwizycja Kraków 1997.
912