institucionalzmas, ekonomikos mokslo kryptis, pabrėžianti lemiamą įvairių institucijų ir nuostatų reikšmę ekonomikos teorijai ir praktikai. Įvairios socialinės, politinės, teisinės, ekonominės institucijos (pavyzdžiui, šeima, profsąjungos, valstybė, įvairios organizacijos), kurių esmė siejama su instinktais, papročiais, įpročiais, elgesio motyvais, mąstysena, laikomos visuomenės raidos varomąja jėga. Psichologinės (technokratinės) pakraipos institucionalizmo atstovų (žymiausias – Th. B. Veblenas) nuomone, socialinių struktūrų evoliucija vyksta, kai atmetami konservatyvūs įpročiai, diegiamos technikos naujovės. Jie akcentavo, kad technologijų plėtojimasis keičia pasąmonės motyvus ir interesus, taip pat klasių kovą. Socialines klases skyrė pagal veiklos rūšis, teigė, kad inteligentija ir specialistai industrinėje visuomenėje tampa lemiama visuomenės raidos jėga. Teisinės pakraipos institucionalizmo atstovų (žymiausias – J. R. Commonsas) manymu, socialinius ekonominius santykius lemia valstybinės ir teisinės institucijos. Skyrė laisvosios konkurencijos, finansinį ir administracinį kapitalizmą, pabrėžė besikeičiančių institucijų vaidmenį pereinant iš vienos šių stadijų į kitą. Empirinės, arba konjunktūrinės statistinės, pakraipos atstovai (žymiausi – W. C. Mitchellis, E. Hamiltonas, A. Burnsas) institucionalizmo metodologiją taikė praktiniams ekonominio prognozavimo ir ekonominio ciklo reguliavimo tikslams, kaip priešpriešą neoklasikinės teorijos ūkio subjektų abstrakčios motyvacijos schemoms plėtojo aprašomąją statistiką, stengėsi įrodyti, kad ekonomika gali plėtotis be krizių. K. G. Myrdalis ankstesnės ekonomikos teorijos konservatyvumui ir matematiniam formalizmui priešpriešino ekonominės pusiausvyros modeliavimo, pagrįsto dinaminių procesų, kurie apima tokius socialinius veiksnius kaip sveikatingumas ir išsilavinimas, sampratą (už ekonominių tyrimų sferos išplėtimą, įvestas anticipacijų sampratas ir skurdo priežasčių atskleidimą 1974 jam suteikta Nobelio premija). Institucionalizmui artimos vadinamosios valdytojų revoliucijos, augimo stadijų teorijos, mišriosios ekonomikos (ištakos – W. Sombarto socialinio pliuralizmo koncepcija) ir visuotinės gerovės valstybės (J. K. Galbraithas) teorijos.
Institucionalizmas atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose 19 a. 10 dešimtmetyje kaip alternatyva neoklasikinei mokyklai (neoklasikai), ypač išplėtotas 20 a. 2–3 dešimtmečiais Th. B. Vebleno ir W. C. Mitchellio. Sekėjai – J. M. Clarkas, R. Tugwellis (visi Jungtinės Amerikos Valstijos), M. B. Webb, S. J. Webbas, R. H. Tawney (Didžioji Britanija). Institucionalizmo terminą pirmasis pavartojo E. Hamiltonas 1919 Amerikos ekonomistų asociacijos suvažiavime.
2638