intervencionzmas (lot. interventio – įsikišimas), valstybės, jos institucijų, bankų, įmonių kišimasis į ekonominius procesus rinkos ūkio sąlygomis.
Įvairiomis prievartinėmis priemonėmis ar jų sistemomis gali būti veikiama visa šalies ekonomika, jos dalys, konkrečių įmonių veikla ar tarptautiniai ekonominiai santykiai. Šios priemonės taikomos, kai ima aiškėti, jog rinkos dėsniai negarantuoja tolygios ekonomikos raidos. Ekonominės intervencijos rūšys ir priemonės gali būti labai įvairios.
Valstybės ekonominė intervencija pasireiškia valstybės kišimusi į ekonominius procesus, kai reguliuojama pirmiausia finansų ir kredito sistemos funkcionavimas, prekių rinka šalies viduje, užsienio prekybos sąlygos, valiutų santykiai.
Intervenciją pinigų rinkoje dažniausiai vykdo centrinis bankas, atlikdamas pinigų emisiją, reguliuodamas nacionalinio piniginio vieneto valiutinį kursą, pirkdamas valiutą arba parduodamas jos atsargas, nustatydamas ir keisdamas komercinių bankų privalomąsias atsargas, reguliuodamas palūkanų normas ir kita.
Prekine intervencija vadinamas įsikišimas į vartojamųjų prekių rinkas, t. y. masinis vartojamųjų prekių pardavimas iš sukauptų atsargų siekiant sumažinti ažiotažinę paklausą ir neleisti staiga pakilti rinkos kainoms.
Įmonės vykdo intervenciją dažniausiai per vertybinių popierių biržą pirkdamos arba parduodamos vertybinius popierius, kad padidintų arba sumažintų jų kursą, užimtų didesnę rinkos dalį.
Intervencija tarptautiniuose ekonominiuose santykiuose dažniausiai pasireiškia kaip valstybių ar jų sąjungų protekcionizmo politika tarptautinėje prekyboje (kai naudojami muitai, kvotos, licencijos, susitarimai ir kitos priemonės), per tarptautinių bankų, fondų, ekonominių organizacijų veiklą.
Rinkos santykiai t. p. gali būti reguliuojami politinėmis, teisinėmis, administracinėmis ir kitomis priemonėmis. Intervencionizmo bendras lygis priklauso nuo tuo metu pasaulyje vyraujančių ekonomikos teorijų ir ūkininkavimo sistemų pobūdžio, t. y. koks (didesnis ar mažesnis) valstybės reguliuojamas poveikis ekonomikai pripažįstamas.
Intervencionizmo teorinius pagrindus 20 a. 4 dešimtmetyje išdėstė anglų ekonomistas J. M. Keynesas (keinsizmas). Intervencionizmas buvo reakcija į 1929–1933 pasaulinę ekonominę krizę, juo stengtasi sušvelninti cikliškus ekonomikos svyravimus, mažinti nedarbą, riboti infliaciją, išlyginti mokėjimų balansą. Nuo 20 a. 8 dešimtmečio (ypač po 1973 naftos krizės ir stagfliacijos apraiškų) intervencionizmas taikomas mažiau.
1036